Amžinojo gyvenimo Duona

Norėčiau, kad giliai suvoktume savo krikščioniškąją misiją. Pakelkime akis į Šventąją Eucharistiją, į Jėzų. Jis yra čia su mumis, Jis padarė mus savo dalimi: vos estis corpus Christi et membra de membro². Jūs esate Kristaus kūnas ir Jo nariai, sujungti su kitais nariais. Dievas nutarė pasilikti tabernakulyje, kad mus maitintų, stiprintų, sudievintų ir apvaisintų mūsų veiklą bei pastangas. Jėzus tuo pat metu yra sėjėjas, sėkla ir galutinis sėjos vaisius: amžinojo gyvenimo Duona.

Nuolat atnaujinamas Šventosios Eucharistijos stebuklas atspindi visus Jėzaus veikimo bruožus. Tobulas Dievas ir tobulas žmogus, dangaus ir žemės Viešpats, paprasčiausiu būdu aukoja save, kad Juo pasistiprintume. Mūsų meilės Jis laukia beveik du tūkstančius metų. Tai ilgas ir drauge trumpas laikas, nes, kai myli, laikas lėkte lekia.

Prisimenu nuostabią Galicijos poemą – vieną iš Alfonso X Išmintingojo surinktų liaudies giesmių. Tai legenda apie vienuolį, kuris tiesiog maldavo Mergelę Mariją leisti nors akimirką regėti dangų. Mergelė išpildė jo prašymą ir gerasis vienuolis atsidūrė rojuje. Sugrįžęs atgal jis nebeatpažino nė vieno savo vienuolyno gyventojo, nes jo malda, atrodžiusi labai trumpa, užtruko tris šimtmečius. Trys amžiai mylinčiai širdžiai nieko nereiškia. Jau du tūkstančius metų Kristus vis laukia Eucharistijoje. Štai kaip laukia Dievas, mylintis žmogų, ieškantis mūsų ir svarbiausia – mylintis mus tokius, kokie esame – ribotus, savanaudžius, nepastovius, bet vis dėlto gebančius atsiliepti į Jo begalinę meilę ir mokančius Jam visiškai atsiduoti.

Paskatintas meilės ir begalinio troškimo išmokyti mus mylėti, Jėzus atėjo į žemę ir pasiliko Eucharistijoje. „Mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo“³, – taip šventasis Jonas pradeda savo pasakojimą apie tai, kas atsitiko Jėzaus kančios išvakarėse. Jis „paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, – pasak šventojo Pauliaus – sulaužė ir tarė: ‚Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Tai darykite mano atminimui‘. Taip pat po vakarienės Jis paėmė taurę ir tarė: ‚Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui.‘“⁴