Krikščioniškas optimizmas

Kartais gali kilti pagunda tarti, jog toks galvojimas – tai tik labai gražus, bet neįgyvendinamas sapnas, puiki svajonė. Kalbėjau apie tikėjimo ir vilties atnaujinimą. Būkite stiprūs, tvirtai įsitikinę, kad dėl nuostabios Dievo galybės jūsų troškimai taps tikrove. Bet privalome tvirtai įsišaknyti į krikščioniškąją vilties dorybę.

Neapsipraskime su stebuklais, vykstančiais tiesiog mūsų akyse, ypač su tuo, kad mūsų Viešpats kiekvieną dieną nusileidžia pas mus per kunigo rankas. Jėzus nori, kad nuolat liktume budrūs, kad būtume įsitikinę Jo galios didybe, kad nuolat girdėtume Jo pažadą: venite post me, et faciam vos fieri piscatores hominum²⁹. Jeigu eisite paskui mane, aš padarysiu jus žmonių žvejais, duosite vaisių ir patrauksite sielas prie Dievo. Dėl to turime pasitikėti šiais Viešpaties žodžiais – lipti į valtį, nusitverti irklų, iškelti bures ir leistis į pasaulio, kurį Kristus mums skyrė kaip palikimą, jūrą. Duc in altum et laxate retia vestra in capturam!³⁰ Irkitės į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui!

Į mūsų širdis Kristaus įdiegtas apaštalinis uolumas neturėtų silpnėti ir išsekti dėl apgaulingo drovumo. Nors tikrai turime savo asmeninių silpnybių, tiesa ta, kad Viešpats panaudoja mūsų klaidas mūsų pačių labui. Savo gailestingu žvilgsniu Jis mato, kad esame silpnos, ribotos ir netobulos, nusidėti linkusios būtybės. Tačiau Jis liepia mums kovoti, pripažinti savo silpnumą, nebijoti, atgailauti, skatinti troškimą taisytis bei tobulėti.

Taip pat privalome nepamiršti, jog esame tik įrankiai: „Kas gi yra Apolas? Kas gi yra Paulius? Tarnai, kurių dėka jūs įtikėjote ir kurie tarnavo, kiek Viešpaties kiekvienam buvo skirta. Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino.“³¹ Pats mokymas, pati žinia, kurią turime skleisti, savaime yra veiksminga ir begalinė. Ir tai kyla ne iš mūsų, bet iš Kristaus. Taip veikia pats Dievas, pasiryžęs išganyti ir atpirkti pasaulį.