Dievas Tėvas per Sūnaus Širdį teikėsi mums dovanoti infinitos dilectionis thesauros¹ – neišsemiamų meilės, gailestingumo ir švelnumo lobių. Jeigu ieškotume Dievo meilės įrodymų, kad Jis ne tik išgirsta mūsų maldas, bet net iš anksto numato mūsų prašymus, užtektų apmąstyti šventojo Pauliaus mintį: „Jeigu Jis nepagailėjo nė savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?!“²

Dieviškoji malonė iš vidaus atnaujina žmogų ir jį – nusidėjėlį bei maištautoją – paverčia šauniuoju ir ištikimuoju tarnu³. Visų malonių šaltinis – meilė, kuria Dievas mus myli ir kurią Jis mums apreiškė ne tik žodžiais, bet ir veiksmais. Dieviškoji meilė paskatino antrąjį Švenčiausiosios Trejybės Asmenį – Žodį, Dievo Tėvo Sūnų, įsikūnyti, tai yra prisiimti visą mūsų žmogiškąją būklę, išskyrus nuodėmę. O tas Žodis – Dievo Žodis – yra Verbum spirans amorem⁴ – Žodis, kildinantis Meilę.

Meilė mums apsireiškė įsikūnijimu, Jėzaus Kristaus atperkamąja kelione po mūsų pasaulį ir aukščiausiąja Kryžiaus Auka. O ant Kryžiaus Dievas davė naują savo meilės ženklą: „vienas kareivis ietimi perdūrė Jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens.“⁵ Vanduo ir kraujas iš Jėzaus šono byloja apie galutinį atsidavimą, iš meilės ištartą consummatum est⁶ – „atlikta“.

Šiandienos šventės proga, dar kartą apmąstydami pagrindines mūsų tikėjimo tiesas, gėrimės tuo, kad giliausia tikrovė atsiskleidžia labai žmogiškai. Dievo Tėvo meilė aukoja savo Sūnų, o Sūnaus meilė leidžia ramiai žengti Golgotos link. Dievas nesikreipia į mus, rodydamas savo jėgą ir valdžią. Jis prisiartina prie mūsų, „priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones“⁷. Jėzus su mumis niekada nėra šaltas ar arogantiškas, nors viešojo mokymo metais kartais regime Jį nusiminusį ir nusivylusį dėl žmonių daromo blogio. Jam dėl to labai skaudu. Bet jeigu bent truputį įsigilinsime, iš karto suvoksime, jog Jo griežtumas ir rūstybė gimsta iš meilės. Tai dar vienas kvietimas atsikratyti neištikimybės bei nuodėmės.

„Argi aš trokštu nedorėlio mirties, – tai Viešpaties Dievo žodis, – o ne kad jis grįžtų iš savo nedoro kelio ir gyventų?“⁸ Šitie žodžiai paaiškina visą Kristaus gyvenimą ir padeda suprasti, kodėl Jis pasirodė, turėdamas tokią pačią kaip ir mūsų širdį, kuri yra ir patikimas dieviškojo atsidavimo įrodymas ir nuolatinis nenusakomo dieviškosios meilės slėpinio liudijimas.