Tikrasis atsidavimas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai

Įsisąmoninkime visą prasmę, kurią išreiškia šie žodžiai: Švenčiausioji Jėzaus Širdis. Kalbėdami apie žmogaus širdį, nepaisome tik jausmų, bet pabrėžiame visą mylintį ir su kitais bendraujantį asmenį. Tam, kad suvoktume dieviškuosius dalykus, Šventasis Raštas kalba žmonėms priimtinu būdu apie širdį, kuri yra minčių, žodžių ir veiksmų sintezė bei jų šaltinis, išraiška ir galutinis pagrindas. Kitais žodžiais tariant, žmogus vertas tiek, kiek verta jo širdis.

Širdžiai priklauso džiaugsmas – „mano širdis džiūgaus, nes tu mane išgelbėsi“¹²; atgaila – „lyg vaškas mano širdis, ištirpusi krūtinėje“¹³; taip pat šlovė Dievui – „širdis man tvinsta kilniais žodžiais“¹⁴; apsisprendimas klausyti Viešpaties – „ištikima mano širdis, Dieve“¹⁵; meilės kupinas budėjimas – „aš miegojau, bet mano širdis budėjo“¹⁶; abejonės ir baimė – „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane!“¹⁷ Širdis ne tik jaučia, bet ir pažįsta bei supranta. Dievo įsakymas priimtas širdyje¹⁸ ir joje įrašytas išsilaiko¹⁹. Šventasis Raštas taip pat priduria: „burna kalba tai, ko pertekusi širdis.“²⁰ Viešpats priekaištavo vienam iš rašto aiškintojų: „Kam taip piktai mąstote savo širdyje?“²¹ Ir apibendrindamas visas žmogui įmanomas nuodėmes Jėzus sakė: „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai.“²²

Kalbėdamas apie širdį, Šventasis Raštas nesieja jos su kokiu nors greit praeinančiu, linksmu ar ašaringu jausmu. Širdis čia reiškia asmenį, kuris visas – su siela ir kūnu – kreipiasi į tai, ką laiko esant gera, kaip nurodo pats Jėzus: „Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis.“²³

Taigi, kalbėdami apie Jėzaus Širdį, pabrėžiame Dievo meilės tikrumą ir Jo atsidavimą mums. Rekomenduodami pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai, patariame kreiptis į visa apimantį Jėzų, į savo maldą įtraukiant visą „aš“ – sielą, jausmus ir mintis, žodžius ir veiksmus, darbus ir džiaugsmus.

Štai ką reiškia tikras pamaldumas Jėzaus Širdžiai – tai Dievo ir savęs pažinimas. Tai yra žiūrėjimas į Jėzų ir kreipimasis į Jį, leidžiant Jam paraginti, mokyti ir vadovauti. Paviršutiniškas Jėzaus Širdies pamaldumas būdingas tik žmogui, neįstengiančiam įsigilinti į įsikūnijusio Dievo tikrovę.