Iškalbingas asmenų ir daiktų vertės matas yra Jėzus ant kryžiaus, kurio širdis sužeista iš meilės žmogui. Žodžiai čia nebereikalingi. Žmonės, jų laimė ir gyvenimas yra tokie svarbūs, kad pats Dievo Sūnus atiduoda save, norėdamas juos atpirkti, nuskaistinti ir pakylėti. „Kas gi nemylėtų taip sužeistos Širdies?“ – klausė viena kontempliatyvi siela. „Kas gi už meilę neatsilygintų meile? Kas gi neapglėbtų tokios tyros Širdies? Mes, sutverti iš kūno, už meilę atsilyginsime meile. Mes apkabinsime savo sužeistąjį, kuriam rankas ir kojas bedieviai pervėrė vinimis, sužeidė šoną ir Širdį. Melskimės, kad mūsų širdys susivienytų su Jo meile ir net pajustume ieties dūrį, nes mūsų širdis dar tebėra kieta ir surambėjusi“²⁴.

Tokias mintis, jausmus ir žodžius visais laikais Jėzui skyrė Jį mylinčios sielos. Jeigu norime suprasti šį kalbėjimą, jeigu iš tiesų norime pažinti žmogaus širdį, Kristaus Širdį bei Dievo meilę, reikia ir tikėjimo, ir nuolankumo. Būtent tokius visiems žinomus, tikėjimo ir nuolankumo kupinus žodžius mums paliko šventasis Augustinas: „Tu sutvėrei mus sau, o Viešpatie, ir mūsų širdys neturės ramybės, kol neras atilsio Tavyje.“²⁵

Kai žmogus nėra nuolankus, jis stengiasi padaryti Dievą priklausomą nuo savęs, bet ne dieviškuoju, Kristaus atvertu būdu: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas.“²⁶ Išdidus žmogus stengiasi įsprausti Dievo didybę į žmogiškus rėmus. Tuomet aklas, šaltas protavimas, atsiskyręs nuo tikėjimo daigą auginančio proto ar netgi nuo teisingai orientuotos, sugebančios džiaugtis ir mylėti išminties, ima stengtis racionaliai viską suvesti į savo siaurą žmogišką patirtį. Šitaip sumenkinama antgamtinė tiesa, o žmogaus širdis apsitraukia luobu, nebeleidžiančiu pajausti Šventosios Dvasios veikimo. Mūsų ribotas intelektas būtų visiškai prapuolęs, jeigu gailestingojo Dievo galia nesulaužytų mūsų menkystės. „Duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį.“²⁷ Šitaip siela vėl atgaus šviesą ir ims džiaugtis Šventojo Rašto pažadais.

„Aš tikrai žinau savo užmojį jums <...>, užmojį jūsų labui, o ne jūsų žalai!“²⁸ – štai Dievo pažadas, duotas per Jeremiją. Liturgija pritaiko šiuos žodžius Jėzui, nes per Jį aiškiai parodoma Dievo meilė mums. Jis neatėjo smerkti ir kaltinti dėl mūsų skurdumo ir menkumo. Jis atėjo mūsų išgelbėti, mums atleisti ir dovanoti, nešti mums ramybę ir džiaugsmą. Jeigu tik suprasime, kaip stebuklingai Dievas elgiasi su savo vaikais, mūsų širdys negalės nepasikeisti. Pamatysime atsiveriant absoliučiai naują, gilią, pilną prasmės ir šviesos panoramą.