Kristaus meilę nešti kitiems

Tačiau žiūrėkite – Dievas juk nesako, jog mainais už jūsų širdį duos gryną dvasinę prigimtį. Ne, Jis duoda mums žmogišką širdį, tokią kaip Kristaus. Aš neturiu vienos širdies, skirtos mylėti Dievą, ir kitos širdies, skirtos mylėti žmones. Myliu Kristų ir Tėvą, ir Šventąją Dvasią, ir Švenčiausiąją Mergelę Mariją ta pačia širdimi, kuria mylėjau savo tėvus ir myliu savo draugus. Niekada nepailsiu tai kartoti. Turime būti labai žmogiški, nes antraip negalėsime būti dieviški.

Žmogiška meilė, patiriama žemėje – jeigu ji yra tikra – padeda mums pajusti dieviškos meilės skonį. Šitaip pradedame skonėtis meile, kuria džiaugsimės Dieve ir kuri viešpataus danguje, kai Viešpats bus „viskas visame kame“²⁹. Jeigu pradėsime geriau suprasti ir jausti Dievo meilę, būsime paskatinti tapti vis gailestingesni, dosnesni, labiau atsidavę.

Turime duoti tai, ką gauname, turime mokyti to, ko išmokstame patys. Labai paprastai, be jokio pasipūtimo turime padėti kitiems suprasti Kristaus meilę. Dirbdami savo darbą, atlikdami savo profesines pareigas visuomenėje, kiekvienas iš mūsų gali ir turi savo veiklą paversti tikra tarnyste. Gerai pabaigtas darbas, skatinantis pažangą ir paisantis technologinių ir kultūrinių laimėjimų, atlieka labai svarbią funkciją ir yra naudingas visai žmonijai, jeigu yra skatinamas kilnių motyvų, o ne egoizmo, jeigu yra nukreiptas visų žmonių, o ne vien savo individualiai gerovei kurti, jeigu jis yra pripildytas krikščioniškos gyvenimo prasmės.

Per savo darbą, per visus žmogiškus santykius, turėtumėte parodyti Kristaus meilę, konkrečiai reiškiamą draugyste, supratimu, žmogišku švelnumu ir taika. Kaip Kristus „vaikščiojo, darydamas gera“³⁰ po visą Palestiną, taip ir jūs turite būti didžiulės ramybės sėjėjai visuose žmogiškuose šeimos, pilietinės visuomenės, profesinių darbo santykių, kultūrinių ir laisvalaikio užsiėmimų keliuose. Tai bus geriausias įrodymas, kad Dievo karalystė pasiekė jūsų širdį. Kaip rašė šventasis Jonas: „Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius.“³¹

Tačiau niekas negali patirti šios meilės, jeigu jos neišmoksta Jėzaus Širdies mokykloje. Tik stebėdami ir kontempliuodami Jėzaus Širdį, išvaduosime ir savo širdį iš neapykantos bei abejingumo. Tik šitaip sužinosime, kaip krikščioniškai atsiliepti į kitų skausmus ir kančias.

Prisiminkite šventojo Luko vaizduojamą sceną, kai Jėzus artinosi prie Najino miesto³². Jėzus matė tų atsitiktinai sutiktų žmonių neviltį. Jis galėjo praeiti pro šalį arba palaukti, kol bus jų pašauktas, paprašytas. Tačiau Jis nei praėjo pro šalį, nei laukė. Jis pats ėmėsi iniciatyvos, nes buvo sujaudintas sielvarto našlės, ką tik praradusios jai visų brangiausią turtą – savo vienintelį sūnų.

Evangelistas sako, kad Jėzus susijaudino. Galbūt Jis net išoriškai tai parodė, kaip susigraudino prie mirusio Lozoriaus. Jėzus Kristus nėra nejautrus kančiai. Jis kenčia, matydamas nuo tėvų atskirtus vaikus. Jis nugali mirtį, kad sugrąžintų gyvenimą ir vėl sujungtų vienas kitą mylinčius žmones. Tačiau drauge Jis reikalauja, jog pripažintume dieviškos Meilės, kuri vienintelė gali įkvėpti tikram krikščioniškam gyvenimui, pranašumą.

Kristus žino, kad Jį supančiai miniai stebuklas padarys didelį įspūdį, ir žmonės ims vienas kitam pasakoti apie šį įvykį visame krašte. Tačiau Jis nedaro stebuklo dirbtinai, vien siekdamas puikaus efekto. Jį tiesiog sukrėtė moteriškės kančia ir Jis negalėjo susilaikyti jos nenuraminęs. Taigi Jis priėjo prie jos ir pasakė: „Neverk!“³³ Tai tas pats lyg sakytų: „Man nesinori, kad tu verktum; Aš atėjau į žemę nešti džiaugsmo ir ramybės.“ O paskui įvyksta stebuklas, pasireiškia Kristaus dieviška galia. Tačiau pirma buvo sielos virpesys – akivaizdus Kristaus–Žmogaus Širdies švelnumo ženklas.