Kristaus ramybė

Turime be paliovos kovoti, norėdami daryti gera būtent dėl to, kad mums, žmonėms, yra taip sunku rimtai pasiryžti būti geriems ir teisingiems. Reikia nueiti dar ilgą kelią, kol žmogiškus santykius pasaulyje formuos ne abejingumas ir neapykanta, bet įkvėps meilė. Taip pat nepamirškime, kad, net protingai paskirsčius gėrybes ir harmoningai sutvarkius visuomenę, vis tiek neišnyks ligos, nesusipratimai, vienatvė, artimųjų mirtys. Negana to, patirsime kančių dėl savo pačių ribotumo.

Pajutęs visą šią negandų naštą, krikščionis gali rasti tik vieną vienintelį atsakymą: Kristų ant kryžiaus, kenčiantį ir mirštantį Dievą, Dievą, dėl mūsų atiduodantį savo ietimi perdurtą Širdį. Mūsų Viešpats nekenčia neteisybių ir smerkia tuos, kurie jas daro. Tačiau Jis gerbia kiekvieno asmens laisvę. Dievas nekankina savo kūrinių, bet leidžia jiems patirti skausmą, nes kančia, būdama pirmosios nuodėmės rezultatas, yra neatskiriama žmogiškosios prigimties dalis. Ir vis dėlto be galo žmones mylinčia Širdimi Jis per Kryžių kaip kempinė sugėrė visą mūsų kančią: skausmą, liūdesį, sielvartą, teisingumo alkį ir troškulį.

Krikščioniškas mokymas apie kančią nėra kokių nors lengvų paguodos receptų rinkinys. Visų pirma, tai yra kvietimas priimti kentėjimą, kuris yra tikrai neišvengiamas žmogaus gyvenime. Negaliu slėpti, jog ir mano gyvenime buvo nemažai skausmo, ne kartą norėjau verkti. Sakau tai džiaugsmingai, nes visuomet skelbiau ir stengiausi gyventi tiesa, kad Kristus, būdamas Meilė, yra randamas ant Kryžiaus. Kitais kartais dėl neteisybių ar blogio jausdavau augantį nepasitenkinimą. Mane apimdavo kartėlis, kai, kad ir kaip norėdavau, kaip besistengdavau, negalėdavau nieko padaryti, kad pakeisčiau tą blogą situaciją.

Kalbėdamas apie kentėjimą, neturiu omenyje tik teorijos. Taipogi neapsiriboju vien kitų žmonių patirtimi, sakydamas taip: jeigu kančios akivaizdoje jaučiate, jog siela svyruoja, geriausias vaistas yra žvelgti į Kristų. Kalvarijos scena visiems skelbia, kad skausmą reikia pašventinti, susivienijus su kryžiumi.

Krikščioniškai priimami sunkumai tampa mūsų atgaila, atsiteisimu už nuodėmes ir vienija su Jėzumi. Iš meilės žmonėms Jis savanoriškai sugėrė visas skausmo ir kančios rūšis. Jis gimė, gyveno ir numirė, būdamas neturtingas. Jis buvo puolamas, įžeidinėjamas, juodinamas, šmeižiamas ir neteisingai kaltinamas. Jis patyrė mokinių išdavystę ir buvo jų apleistas. Jis pažino vienatvę, geliantį bausmės ir mirties skausmą. O dabar Kristus kenčia per savo narius – per visą po pasaulį pasklidusią žmoniją, nes Jis yra jos Galva, Pirmagimis ir Atpirkėjas.

Kentėjimas yra Dievo plano dalis. Tokia yra tiesa, nors ir sunku būtų mums ją suprasti. Jėzui Kristui, kaip Žmogui, buvo sunku iškentėti savo kančią: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“³⁶ Įtampos tarp maldavimo atitolinti kančią ir paklusimo Tėvo valiai plėšomas Jėzus ramiai priima savo mirtį, atleisdamas net savo budeliams.

Būtent toks antgamtinis kančios priėmimas buvo aiški ir didžiausia pergalė. Mirdamas ant kryžiaus Jėzus nugalėjo mirtį. Dievas iš pačios mirties išaugina gyvenimą. Dievo vaiko nuostata – tai ne susitaikymas su savo tragišku likimu, o būsimos pergalės nuojauta persunktas pasitenkinimo jausmas. Šios pergalingos Kristaus meilės vardan, mes, krikščionys, turėtume eiti visais pasaulio keliais ir savo žodžiais bei darbais sėti ramybę ir džiaugsmą. Turime grumtis taikingai, kovodami prieš blogį, prieš neteisybę, prieš nuodėmę, šitaip skelbdami, kad dabartinė žmonijos būklė nėra galutinė, kad Dievo meilė, išreikšta per Kristaus Širdį, pasieks šlovingą žmonių dvasinę pergalę.