Pertransiit benefaciendo. Ką darė Kristus tam, kad paskleistų tiek gėrio, vien tik gėrio, kad ir kur beeitų? Šventosios Evangelijos duoda mums atsakymą trimis lotyniškais žodžiais kitoje Jėzaus biografijos dalyje: erat subditus illis¹⁶ – Jis buvo paklusnus. Turime ypač vertinti paklusnumą šiuolaikinėje nepaklusnumo, maištavimo ir susiskaldymo dvasios persunktoje aplinkoje.

Laisvė yra labai artima mano širdžiai – būtent todėl taip branginu krikščioniškąją paklusnumo dorybę. Visi turime suvokti esą Dievo vaikai, turėtume norėti įvykdyti Tėvo valią. Turėtume visa daryti taip, kaip nori Dievas, nes mes patys to trokštame, o tai pati tikriausia ir antgamtiškiausia priežastis.

„Opus Dei“ dvasia, kurią stengiuosi įgyvendinti, štai jau daugiau negu trisdešimt penkeri metai ragina mane dar labiau pamilti asmeninę laisvę. Kai Dievas, mūsų Viešpats, suteikia mums malonę, kai pakviečia ypatingu pašaukimu, Jis tėviškai ištiesia savo ranką. Ištiesia labai mylinčią ir stiprią ranką, nes Jis, pažindamas mūsų silpnumą, ieško mūsų asmeniškai, kaip savo sūnų ir dukrų. Viešpats laukia mūsų pastangų paimti Jo padėti ištiestą ranką. Jis prašo mūsų pasistengti ir parodyti, kad esame laisvi. Norint pajėgti tai padaryti, reikia būti nuolankiems ir suvokti esą maži Dievo vaikai. Turime mylėti palaimintąjį paklusnumą, kuriuo atsakome į palaimintąją Dievo tėvystę.

Turime leisti Viešpačiui dalyvauti mūsų gyvenime, turime priimti Jį asmeniškai, pašalinti Jam iš kelio visas kliūtis ir trukdžius. Mes, žmonės, esame linkę gintis, prisirišti prie savanaudiškumo. Norime visą laiką karaliauti, net ir savo menkumo karalystėje. Štai kodėl turime kreiptis į Jėzų, kad Jis suteiktų mums tikrą laisvę, kad sugebėtume tarnauti Dievui ir visiems žmonėms. Tai vienintelis būdas suvokti šventojo Pauliaus žodžių tiesą: „O dabar, išvaduoti iš nuodėmės ir tapę Dievo tarnais, jūs turite kaip vaisių – šventumą, ir kaip baigtį – amžinąjį gyvenimą. Atpildas už nuodėmę – mirtis, o Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.“¹⁷

Būkime iš anksto perspėti, nes nuolatinis mūsų polinkis į savanaudiškumą nemiršta. Šis gundymas gali vykti daugeliu būdų. Dievas nori, kad parodytume savo tikėjimą paklusdami, nes Jis neapreiškia savo valios būgnais ir trimitais. Kartais Jis pasiūlo ką nors tyliai šnabždėdamas mūsų sąmonės gilumoje, o mes visąlaik turime rūpestingai klausytis, kad atpažintume Jo balsą ir būtume Jam ištikimi.

Jis dažnai prabyla per kitus žmones. Tačiau matydami jų trūkumus arba abejojame jų informuotumu ir gebėjimu suvokti visus problemos aspektus, arba pajuntame norą nepaklusti.

Visa tai gali turėti dieviškąją prasmę, nes Dievas neverčia mūsų aklai paklusti. Jis nori, jog paklustume protingai ir atsakingai, sąmoningai padėdami kitiems. Tačiau būkime nuoširdūs sau kiekvienu atveju tyrinėdami, kas mus skatina veikti: meilė tiesai ar savanaudiškumas ir prisirišimas prie savo pačių nuomonės. Kai mintys atskiria mus nuo kitų žmonių, kai jos silpnina mūsų bendrystę, vienybę su savo broliais, tai yra ženklas, kad neveikiame pagal Dievo dvasią.

Nuolat kartoju: nepamirškite, kad norint paklusti, reikia būti nuolankiam. Vėl pažvelkime į Kristų. Jis pirmiausia paklūsta Juozapui ir Marijai. Dievas atėjo į pasaulį paklusti, paklusti kūriniams. Žinoma, tai du labai tobuli kūriniai: Švenčiausioji Marija, mūsų Motina, už kurią didingesnis tik pats Dievas, ir ypatingo tyrumo žmogus – Juozapas. Tačiau jie tėra kūriniai ir vis dėlto Jėzus, būdamas Dievas, paklusdavo jiems. Turime mylėti Dievą ir Jo valią, trokšti atsiliepti į Jo įkvėpimus. Pastarieji ateina vykdant pačias kasdieniškiausias gyvenimo pareigas: valstybines, profesines, darbo, šeimos, socialinio gyvenimo priedermes, įveikiant mūsų pačių ir kitų žmonių sukurtus sunkumus, išgyvenant draugystę, didžiulį norą daryti tai, kas gera ir teisinga.