171

Assumpta est Maria in coelum, gaudent angeli1. Marija buvo Dievo paimta į dangų su kūnu ir siela. Džiūgauja visi angelai ir visi žmonės. Ir šiandien mus apima toks gilus džiaugsmas, kad, rodos, širdis veržiasi iš krūtinės, o siela užlieta ramybės. Visa tai dėl savo Motinos išaukštinimo. Juk savaime suprantama, kad mes, Jos vaikai, džiūgaujame, matydami, kokią garbę Jai teikia Švenčiausioji Trejybė.

Jos Sūnus ir mūsų brolis Kristus Kalvarijoje paliko Ją mums kaip Motiną, pasakydamas šventajam Jonui: „Štai tavo Motina.“2 Ir mes kartu su mylimu Jėzaus mokiniu tuo metu, giliai liūdėdami, Ją priėmėme. Ir savo skausmuose Švenčiausioji Marija, išsipildžius senajai pranašystei „ir tavo pačios sielą pervers kalavijas“3, priėmė mus. Visi esame Jos vaikai. Ji – visos žmonijos Motina. Ir štai dabar žmonija švenčia žodžiais nenusakomą Jos ėmimą į dangų. Marija – Dievo Tėvo dukra, Dievo Sūnaus motina, Dievo Šventosios Dvasios nuotaka, kyla į dangų. Aukščiau už Ją – tik pats Dievas.

Meilės paslaptis

Tai yra meilės slėpinys. Žmogiškasis protas nepajėgus jo suvokti. Tik tikėjimas leidžia suprasti, kaip kūrinys galėjo būti pakeltas į šias aukštumas ir tapti meilės laidininku visoms Švenčiausiosios Trejybės malonėms. Žinome, kad tai yra dieviškasis slėpinys. Bet šią tikėjimo tiesą, sakyčiau, esame linkę suprasti labiau negu kurią nors kitą, nes ji apie mūsų Motiną.

Ką būtume darę, jeigu būtume galėję pasirinkti sau motiną? Manau, jog būtume pasirinkę esamą ir būtume apdovanoję ją visomis įmanomomis malonėmis. Kristus pasielgė taip pat. Savo galia Jis pripildė malonėmis, nes Jis – Visagalybė, Išmintis, pati Meilė4.

Atkreipkite dėmesį, jog krikščionys jau nuo seno mąstė panašiai, kaip aiškina šventasis Jonas Damaskietis: „Taip pridera, kad ta, kuri gimdydama išsaugojo savo nekaltybę, savo kūną po mirties taip pat išlaikė nedūlantį. Taip priderėjo, kad ta, kuri savo įsčiose nešiojo Kūrėją kaip vaikelį, apsigyventų dieviškoje buveinėje. Priderėjo, kad Dievo Nuotaka įžengtų į dangaus namus. Priderėjo, kad ta, kuri savo Sūnų matė ant kryžiaus ir šitaip į savo širdį priėmė skausmą, kurio nepatyrė net gimdydama, regėjo Jį, sėdintį Tėvo dešinėje. Priderėjo, kad Dievo Motina turėtų visa, kas priskiriama Jos Sūnui ir būtų visų kūrinių garbinama kaip Dievo Motina ir Tarnaitė.“5

Teologai dažnai pateikdavo panašių argumentų, aiškindami, kiek tai yra įmanoma padaryti, tą malonės perteklių, kuriame skendi Marija, ir kurio viršūnė – Jos dangun ėmimas. Jie sako taip: „Tai turėjo atsitikti, Dievas galėjo tai padaryti – vadinasi, Jis tai ir padarė.“6 Tai pats geriausias paaiškinimas priežasčių, dėl kurių Viešpats apdovanojo savo Motiną ypatingu išskirtinumu nuo pat pirmos Jos nekaltojo prasidėjimo akimirkos. Ji buvo laisva nuo šėtono įtakos. Ji nuostabi – tota pulchra! – švari, skaisti dvasia ir kūnu.

Pastabos
1

Marijos dangun ėmimo šventės išvakarių malda.

2

Jn 19, 27.

3

Lk 2, 35.

4

Žr. 1 Jn 4, 8: „Deus caritas est“ (Dievas yra meilė).

5

Šv. Jonas Damaskietis, Homilia II in dormitionem B.V.Mariae, 14 (PG 96, 742).

6

Pal. Jonas Duns Scotus. In III Sententiarum, dist. III, q. 1.

Šventojo Rašto tekstų rodyklė
Šis punktas kitomis kalbomis