Slėpiningos aukos paslaptis

Bet žiūrėkite: nepaisant visų Dievo Motiną Mariją išaukštinančių malonių, žemiškajame gyvenime Ji nebuvo išvaduota nei iš skausmo, nei iš nuovargio, nei iš tikėjimo neaiškumo. O vienai paprastai moteriai, kartą pašlovinusiai Jėzų žodžiais „palaimintos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai!“ – Viešpats atsakė: „Dar labiau palaiminti tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi.“⁷ Toks buvo Jo Motinos pašlovinimas. Pašlovinimas Jos ištarto fiat – „Tebūna man, kaip tu pasakei“⁸, pasakyto nuoširdžiai ir kilniaširdiškai, visiškai atsiduodant ir to nedemonstruojant, bet visa išreiškiant tylia ir slėpininga kiekvienos dienos auka.

Apmąstydami šią tiesą, geriau suvokiame Dievo logiką. Suprantame, jog mūsų gyvenimo antgamtinė vertė priklauso ne nuo atliktų didingų žygdarbių, apie kuriuos kartais svajojame, bet nuo to, su kokiu atsidavimu paklūstame Dievo valiai, dosniai aukodami Jam paprastą kasdienę auką.

Jeigu norime tapti dieviški, tai pirmiausia turime pasidaryti labai žmogiški, Dievo žvilgsnyje nuolankiai priimti savo žmogiškąją prigimtį ir šitaip pašventinti savo akivaizdų menkumą. Taip gyveno Marija. Ta, kuri palaiminta ir Dievo apdovanota visomis malonėmis, ta, kuri aukščiau nei angelai ar šventieji, gyveno paprastą gyvenimą. Marija – kūrinys, kaip ir mes visi. Ji turi tokią pat širdį, sugebančią džiaugtis, kentėti ir verkti. Prieš Gabrieliaus apreiškimą Švenčiausioji Mergelė dar nežinojo Dievo pasirinkimo nuo amžių būti Mesijo Motina. Ji save laiko nuolankia tarnaite⁹ ir tik vėliau su giliu nusižeminimu pripažįsta: „Didžių dalykų padarė man Visagalis.“¹⁰

Marijos skaistumas, nuolankumas ir dosnumas dar labiau išryškina mūsų menkumą ir egoizmą. Normalu, kad, suvokę tai, pajuntame norą būti tokie, kaip Ji. Kadangi mes, kaip ir Ji, tik Dievo kūriniai, turėtų pakakti vien mūsų ištikimybės, kad ir mums Dievas padarytų didžių dalykų. Mūsų menkumas nebus kliūtis, nes Dievas išsirenka nieko nevertus, kad dar ryškiau suspindėtų Jo meilės galia¹¹.