Maldos mokykla

Viešpats tikriausiai jau leido jums suprasti daugelį Švenčiausiosios Mergelės ištikimybės Dievo valiai savybių, kurios kviečia sekti Jos pavyzdžiu – skaistumu ir nuolankumu, tvirtybe, taurumu ir ištikimybe. Norėčiau tarti keletą žodžių apie vieną svarbią savybę, kuri yra dvasinio augimo dirva. Kalbu apie maldos gyvenimą.

Jeigu norime pasinaudoti šiandien siunčiama mūsų Motinos malone, jeigu bet kuriuo metu norime atsiliepti į Šventosios Dvasios, sielos ganytojos, kvietimą, turime rimtai įsipareigoti bendrauti su Dievu. Negalime slėptis it kokie beveidžiai. Jeigu vidinis gyvenimas netampa asmeniniu susitikimu su Dievu, tai jo paprasčiausiai nėra. Paviršutiniškumas nėra krikščioniška savybė. Mūsų asketinę kovą paversti rutina reikštų pasirašyti mirties nuosprendį savo kontempliatyviam gyvenimui. Dievas ieško kiekvieno iš mūsų, tad kiekvienas turime Jam atsakyti: „Štai aš, Viešpatie, nes tu mane šaukei.“¹⁶

Visi žinome, jog malda – tai pokalbis su Dievu. „Bet apie ką?“ – galbūt kažkas paklaus. Apie ką gi daugiau, jeigu ne apie Dievo reikalus ir apie mūsų kasdienius dalykus? Apie Jėzaus gimimą ir Jo žemišką kelią, apie Jo nematomą gyvenimą ir apie viešąjį mokymą, apie stebuklus, apie Jo Atpirkimo Kančią, apie Jo Kryžių ir Prisikėlimą. Ir Triasmenio Dievo akivaizdoje, užtariant Marijai bei šventajam Juozapui, mūsų Tėvui ir Globėjui, kurį taip garbinu ir myliu, įvyks pokalbis apie mūsų kasdienį darbą, apie mūsų šeimą ir draugus, apie mūsų didingus planus ir menkus vargus.

Mano gyvenimas yra mano maldos tema. Visada taip meldžiuosi. Lyg ir savaime kyla apibrėžtas ir tvirtas pasiryžimas keistis, būti geresniu žmogumi, vis daugiau paklusti Dievo meilei. Tačiau šis pasiryžimas turi būti nuoširdus ir konkretus, visada lydimas greito ir pasitikėjimo kupino prašymo Šventajai Dvasiai, kad Ji neapleistų, nes „tu, o Dieve, esi mano stiprybė“.¹⁷ Esame paprasti krikščionys. Darbuojamės pačiose įvairiausiose srityse. Mūsų darbai vyksta įprastai ir ritmingai. Mūsų dienos atrodo vienodos, beveik monotoniškos... Ką gi, būtent šis gyvenimas, kuris atrodo toks vienodas, turi dieviškąją vertę. Jis domina Dievą, nes Kristus nori įsikūnyti per mūsų veiksmus ir iš vidaus gaivinti pačius nuolankiausius mūsų poelgius. Ši mintis – tai antgamtinė, tikrų tikriausia nedviprasmiška realybė. Tai nėra kokia nors paguoda tiems, kurie nesugebės įrašyti savo vardo į nemirtingąją istoriją. Kristui yra svarbūs šimtus kartų mūsų atliekami tiek fiziniai, tiek protiniai darbai kabinete, gamykloje, dirbtuvėje, mokykloje, laukuose... Jam svarbios ir mūsų nematomos aukos – tos pastangos ant kitų neišlieti savo blogos nuotaikos tulžies.

Pamąstykite apie tai melsdamiesi. Pasinaudokite proga pasakyti Jėzui, kad jūs Jį garbinate – ir jūs tapsite kontempliatyviomis sielomis pasaulio sūkuryje, gatvių triukšme. Visur. Štai pirmoji bendravimo su Jėzumi Kristumi mokyklos pamoka. O geriausia mokytoja šioje mokykloje – Marija, visada su tikėjimu ir antgamtiškai žvelgusi į tai, kas vyksta aplink Ją: „Motina laikė visus įvykius savo širdyje.“¹⁸

Paprašysime Švenčiausiąją Mergelę Mariją padaryti mus kontempliatyvius ir išmokyti išgirsti, kaip Viešpats nuolat beldžiasi į mūsų širdžių vartus. Melskimės Jai: „Mūsų Motina, Tu davei žemei Jėzų, atveriantį mums Tėvo Dievo meilę, padėk mums pažinti Jį per kasdienius dalykus, įžiebk mūsų protą ir valią išgirsti Dievo balsą ir pajusti Jo malonės blyksnį.“