Apaštalų mokytoja

Negalvokite tik apie save: atverkite savo širdis, kad jos galėtų apimti visą žmoniją. Pirmiausia pagalvokite apie greta esančius – apie gimines, draugus, kolegas ir svarstykite, kaip padėti jiems giliau išgyventi draugystę su mūsų Viešpačiu. Jeigu jie yra padorūs ir garbingi žmonės, gebantys gyventi arti Dievo, paveskite juos Marijos globai. Taip pat melskitės už daugybę nepažįstamų sielų, nes visi mes, žmonės, plaukiame ta pačia valtimi.

Būkite ištikimi ir dosnūs. Esame nariai vieno vienintelio kūno, Mistinio Kristaus Kūno, šventosios Bažnyčios, į kurią yra pašaukti visi, sąžiningai ieškantys tikrosios tiesos. Todėl mūsų pareiga yra kitiems liudyti Kristaus meilės tobulumą ir jos gelmę. Krikščionis negali būti egoistas. Jeigu jis būtų toks, išduotų savo pašaukimą. Ne pagal Kristaus dvasią elgiasi tie, kurie mėgaujasi dvasine ramybe, nesirūpindami kitais. Tai yra melaginga ramybė. Negalime likti ramūs ir būti įsitikinę savo teisingumu, jeigu priimame tikėjimu atvertą tikrojo žmogiškojo gyvenimo prasmę, bet nesistengiame konkrečiai ir praktiškai kitų žmonių priartinti prie Dievo.

Apaštalaujant iškyla viena rimta kliūtis – tai klaidingas supratimas apie pagarbą kitiems, baimė kalbėti dvasinėmis temomis, nes dažnai nujaučiame, kad aplinka nepalanki tokiam pokalbiui. Galvojame, kad šitaip elgdamiesi rizikuojame įžeisti pašnekovą. O kiek kartų tokia mąstysena paprasčiausiai dangstome savo egoizmą! Juk nieko nesistengiame įžeisti, bet, atvirkščiai – siekiame tarnauti. Ne dėl savo asmeninės vertės, bet dėl Dievo malonės tampame kitiems naudingais įrankiais, skleidžiančiais Gerąją Naujieną, kad Dievas „trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“¹⁹.

Ar teisėtas toks kišimasis į svetimą gyvenimą? Jis būtinas. Kristus į mūsų gyvenimą įsikišo neprašęs mūsų leidimo. Šitaip Jis pasielgė ir su pirmaisiais savo mokiniais: „Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą: buvo mat žvejai. Jėzus tarė: ‚Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.‘“²⁰ Kiekvienas turi laisvę – nors tik tariamą laisvę – pasakyti Viešpačiui „ne“, kaip pasakė anas turto naštos prislėgtas jaunuolis, apie kurį mums pasakoja šventasis Lukas²¹. Bet ir Viešpats, ir mes turime teisę bei pareigą kalbėti apie Dievą pagal Jo priesaką „eikite <...> ir skelbkite Evangeliją“²². O tai žmogui itin svarbu, nes Dievo troškulys yra pats giliausias žmogaus širdies poreikis.

Švenčiausioji Marija, Regina apostolorum, visų karštai siekiančių supažindinti žmones su tavo Sūnaus meile Karaliene, Tu supranti mūsų menkumą. Išprašyk mums atleidimą už tai, kad mūsų gyvenimas, užuot liepsnojęs ugnimi, buvo pelenai, nešviečianti šviesa, netekusi sūrumo druska. Dievo Motina, Visagale Užtarėja, kartu su atleidimu išmelsk mums jėgos gyventi tikra viltimi ir meile, kad mes galėtume nešti Kristaus tikėjimą kitiems.