Krikščioniškasis džiaugsmas

Vėl grįšime prie Bažnyčios siūlomos temos: Marija paimama į dangų su kūnu ir siela. Angelai džiūgauja. Taip pat džiūgauja Mergelės skaistusis sužadėtinis – šventasis Juozapas, Jos laukęs Rojuje. Bet grįžkime į Žemę. Tikėjimas moko, jog čia, žemėje, tesame piligrimai, keleiviai. Joje nestigs aukojimosi, skausmo ir netekčių. Ir drauge šis mūsų kelias privalo visada būti džiugus.

„Tarnaukite Viešpačiui su džiaugsmu“²⁸, nes juk kitaip negalima Jam tarnauti. „Dievas myli linksmą davėją“²⁹, – tą, kuris visiškai atsiduoda džiaugsmingai aukodamasis, nes nėra ir negali būti jokio liūdesį pateisinančio motyvo.

Greičiausiai pagalvosite, kad toks viltingas pakilumas yra perdėtas, nes kiekvienas žmogus jaučia savo trūkumus ir išgyvena pralaimėjęs, kiekvienas patiria skausmą, nuovargį, nedėkingumą ir galbūt neapykantą. Kaipgi galėtume mes, krikščionys, būdami paprasti žmonės, išsivaduoti iš šios žmogiškai įprastos prigimtinės būklės?

Būtų naivu neigti nuolatinius skausmo ir nevilties, liūdesio ir vienatvės potyrius šioje žemiškoje kelionėje. Tikėjimu tvirtai suvokiame, kad visi jie – nėra atsitiktiniai, kad kūrinija nėra pašaukta sunaikinti savo pačios laimės troškimo. Tikėjimas moko, kad visa turi dievišką prasmę, nes pašaukimas veda mus į Tėvo namus. Krikščionio gyvenimas suprantamas antgamtiškai, todėl tai nesupaprastina sudėtingos žmogiškosios tikrovės, bet tik patvirtina, kad šis sudėtingumas gali ir turi būti persmelktas Dievo meilės, siejančios gyvenimą žemėje su būsimu gyvenimu Amžinojoje Tėvynėje.

Mūsų Motinos dangun ėmimo šventė atskleidžia šios džiaugsmingos vilties tikrovę. Vis dar esame piligrimai, bet mūsų Motina nuėjo pirma ir jau rodo mums kelio pabaigą. Ji mums kartoja, kad įmanoma pasiekti tikslą. Jeigu būsime ištikimi, būtinai jį pasieksime. Švenčiausioji Mergelė – ne tik pavyzdys, bet ir krikščionių pagalba. Girdėdama mūsų prašymą Monstra te esse Matrem³⁰ – „Parodyk, kad esi mūsų Motina“, Ji tiesiog negali savo vaikų neapgaubti motiniška globa.