Baigiasi liturginiai metai. Šventojoje altoriaus Aukoje Tėvui naujai aukojame Kristaus Auką, šventumo ir malonės, teisingumo, meilės ir taikos Karalystės Karaliaus Auką, kaip netrukus skaitysime dėkojimo Giesmėje¹. Visi savo sielose patiriate didžiulį džiaugsmą, mąstydami apie šventąjį mūsų Viešpaties žmogiškumą. Jis yra Karalius su kūniška, kaip ir mūsų, širdimi. Jis yra visos visatos ir kiekvieno kūrinio Kūrėjas, tačiau dėl to Jis neprimeta savo karaliavimo. Tyliai rodydamas savo rankų žaizdas, Jis maldauja nors trupučio meilės.

Kodėl tad tiek daug žmonių į Jį nekreipia dėmesio? Kodėl tebegirdime žiaurų atmetimą: nolumus hunc regnare super nos² – nenorime, kad šitas mus valdytų? Pasaulyje yra milijonai žmonių, atmetančių Jėzų Kristų. Visgi greičiau jie atmeta Jo šešėlį, nes nepažįsta Kristaus. Jie nematė, koks gražus yra Jo veidas, jie neįsivaizduoja, koks nuostabus yra Jo mokymas.

Tokia liūdna padėtis tik didina mano užsidegimą atsiteisti mūsų Viešpačiui. Kai girdžiu šį nesibaigiantį protestą, išreikštą ne vien žodžiais, bet ir gėdingais veiksmais, norisi sušukti: Oportet illum regnare!³ – Jis gi turi karaliauti!

Pasipriešinimas Kristui

Daugelis žmonių nenori, kad Kristus karaliautų. Jie priešinasi tūkstančiais būdų: savo pasaulėžiūra, papročiais, mokslu ir menais. Net pačiame Bažnyčios gyvenime! „Aš nekalbu apie tuos niekšus, – sako šventasis Augustinas, – kurie burnoja prieš Kristų savo liežuviais. Išties yra mažai burnojančių lūpomis ir daugybė tokių, kurie burnoja prieš Jį savo elgesiu.“⁴

Kai kuriuos žmones erzina net posakis „Kristus Karalius“. Jie naiviai prieštarauja šiems žodžiams, tarsi apie Kristaus karaliavimą būtų galima mąstyti politiniais terminais. Kita vertus, jie atsisako pripažinti Kristų Karaliumi, nes tuomet reikėtų priimti atitinkamus įstatymus. O tokių įstatymų jie priimti nenori. Jie net neatsiveria nuostabiam artimo meilės priesakui. Jų ambicijos tarnauja tik jų pačių savanaudiškumui.

Jau daugelį metų Viešpats ragino mane kartoti tylų šauksmą: Serviam! – Tarnausiu! Prašykime Jo sustiprinti mūsų troškimą atsiduoti, būti ištikimais ten, kur esame, priimti Jo dievišką kvietimą natūraliai, be triukšmo ir be noro pasirodyti. Padėkokime Jam iš pačios širdies gelmių. Melsimės Jam kaip Jo pavaldiniai, kaip Jo sūnūs! Tada mūsų burnos prisipildys pieno ir medaus. Mums bus saldu kalbėti apie Dievo Karalystę, apie Jo paties mums iškovotą laisvės Karalystę⁵.