Artėjant Kalėdoms man patinka įsižiūrėti į Kūdikėlio Jėzaus atvaizdus. Šie nusižeminusį Dievą vaizduojantys paveikslai primena Dievo šauksmą. Jie primena, jog Visagalis norėjo pasirodyti bejėgis, reikalingas žmonių globos. Betliejaus lopšyje Kristus ir tau, ir man sako, kad Jam reikia mūsų. Jis ragina mus gyventi vientisą krikščionišką pasiaukojimo, darbo ir džiaugsmo gyvenimą.

Niekuomet nepatirsime tikro džiaugsmo, jei nesistengsime iš tiesų gyventi pagal Jėzaus tiesą, jeigu nebūsime tokie nuolankūs, kaip Jis. Vėl kartoju: ar įžvelgiate, kur paslėpta Dievo didybė? Ogi ėdžiose, vystykluose, tvartelyje. Gyvenimą gelbstinti jėga gali veikti tik per nuolankumą, nustojus galvoti vien apie save ir pajutus atsakomybę padėti kitiems.

Kartais gali atsitikti, kad net gerų ketinimų kupini žmonės sukelia konfliktus, galinčius virsti rimtais rūpesčiais, nors tam nėra objektyvaus pagrindo. Šios problemos kyla asmenims, kurie nepakankamai pažindami save, pasiduoda puikybei ir trokšta būti dėmesio centre, nori būti visų mėgstami. Jie nori gerai pasirodyti ir būti saugūs. Jiems neužtenka vien padaryti gera ir išnykti. Taigi daug sielų, kurios galėtų džiaugtis nuostabia ramybe ir didžiule laime, dėl išdidumo ir įžūlumo tampa nelaimingos ir neduoda gerų vaisių.

Kristus buvo nuolankios širdies¹⁸. Per visą savo gyvenimą Jis neieškojo specialaus atlyginimo ar privilegijų. Net Jo prasidėjimas buvo kaip ir kiekvieno žmogaus. Motinos įsčiose jis praleido devynis mėnesius. Jis žinojo apie savo absoliutų reikalingumą žmonijai. Jis norėjo kuo greičiau ateiti į pasaulį ir išgelbėti visas sielas, tačiau padarė tai savo laiku. Jis gimė kaip ir bet kuris kitas vaikas. Nuo pradėjimo iki gimimo niekas iš pašalinių, išskyrus šventąjį Juozapą ir šventąją Elžbietą, net neįsivaizdavo tos stebuklingos tiesos, kad pas žmones ruošiasi apsigyventi Dievas.

Kalėdos – tai didis paprastumas. Mūsų Viešpats ateina be fanfarų, niekieno nepastebėtas. Tik Marija ir Juozapas dalyvauja šiame dieviškajame įvykyje. Paskui apie jį iš angelų sužino ir piemenys. Dar vėliau – išminčiai iš Rytų. Šitaip buvo patvirtintas šis transcendentinis įvykis, jungiantis dangų ir žemę, Dievą ir žmogų.

Kaip gali mūsų širdys taip sukietėti, taip apsiprasti su šiomis Evangelijos scenomis? Dievas nusižemino, kad galėtume prisiartinti prie Jo, kad galėtume atiduoti savo meilę mainais į Jo meilę, kad laisva valia nusilenktume ne vien prieš Jo galybę, bet ir prieš Jo nuolankumo stebuklą.

Štai didybė šio Vaiko, kuris yra Dievas! Jo Tėvas yra Dievas, sukūręs dangų ir žemę, o Jis ėdžiose, quia non erat eis locus in diversorio¹⁹, nes niekur nebuvo kitos vietos žemėje visos kūrinijos Viešpačiui.