Ramūs kaip Dievo vaikai

Galbūt paprieštarausite: „Mažai kas nori girdėti apie laisvę, o dar mažiau – ją praktikuoti.“ Galiu pritarti, kad laisvė yra stiprus ir sveikas augalas, prastai augantis tarp akmenų ir erškėčių arba ant visų mindomo kelio⁴⁵. Tai sužinojome daug anksčiau, dar prieš Kristaus atėjimą į žemę.

Prisiminkite antrąją psalmę: „Dėl ko niršta gentys, kodėl tautos tuščiai maištauja? Žemės karaliai ruošiasi mūšiui ir valdovai išvien tariasi prieš Viešpatį ir Jo pateptąjį.“⁴⁶ Matote? Nieko nauja. Žmonės priešinosi Kristui, dar prieš Jam užgimstant. Jie priešinosi Jam, kai Jis taikingai vaikščiojo Palestinos keliais; jie persekiojo Jį ir tą patį daro šiandien, puldami Jo tikrojo ir mistinio Kūno narius. Kodėl tiek neapykantos, kodėl žmonės taip lengvai jai pasiduoda, kodėl visuotinai slopinama sąžinės laisvė?

„Nūn veržkimės iš jų jungo grandinių ir nusikratykime jų pančių!“⁴⁷ Jie laužo švelnųjį jungą, nuostabų šventumo ir teisingumo, malonės, meilės ir taikos jungą. Meilė juos erzina, jie juokiasi iš beginklio gerumo Dievo, kuris nesišaukia į pagalbą angelų legiono⁴⁸. Jeigu tik Viešpats suktai paaukotų keletą nekaltų žmonių, kad patenkintų daugumos kaltųjų norą, jie lyg ir būtų linkę su Juo sutarti. Tačiau Dievo logika kitokia. Mūsų dieviškasis Tėvas yra tikras tėvas, Jis pasirengęs atleisti tūkstančiams piktadarių, jeigu tarp jų yra nors dešimt teisių žmonių⁴⁹. Neapykantos apakinti žmonės negali suprasti Jo gailestingumo – jie vis labiau išoriškai įtvirtina savo žemišką neliečiamybę, bet ir toliau gausina neteisingumą.

„Bet aukštybių soste sėdintis juokiasi; Viešpats iš jų tyčiojasi. Paskui Jis pratrūksta ant jų įniršęs, sukeldamas klaiką savo pykčiu.“⁵⁰ Koks teisingas Dievo pyktis, koks pasvertas Jo įtūžis ir koks didis Jo gailestingumas!

„Juk aš pasodinau soste savo karalių ant Siono – savo šventojo kalno! Aš paskelbsiu Viešpaties įsaką: ,Viešpats man tarė: Tu esi mano sūnus, šiandien aš tave pagimdžiau.‘“⁵¹ Dievo Tėvo gailestingumas suteikė galią karaliauti savo Sūnui. Grasindamas Jis darosi švelnus. Čia Jis sako pykstąs, bet tuoj atsiduoda mums savo meile. „Tu mano Sūnus.“ – tai skirta Kristui, bet taip pat tau ir man, jeigu nutarsime tapti alter Christus, ipse Christus – kitu Kristumi, pačiu Kristumi.

Žodžiai nesiekia taip giliai, kaip Dievo gerumo skatinama širdis. Dievas mums sako: „Tu esi mano Sūnus.“ Ne svetimas, ne koks nors tarnas, su kuriuo švelniai bendraujama. Net ne draugas – kas ir taip jau būtų labai daug. Sūnus! Jis mums leidžia elgtis laisvai, kaip gerbiamiems sūnums, net, sakyčiau, rodyti drąsą sūnaus, kuriam Tėvas nieko negali atsakyti.