Ši autentiška meilė reikalauja ištikimybės ir sąžiningumo visų vedybinių santykių atžvilgiu. Šventasis Tomas Akvinietis pažymi⁸, kad Dievas į daugelį žmogaus atliekamų funkcijų įtraukė malonumą arba pasitenkinimą, ir dėl to pastarieji yra geri. Tačiau, jeigu žmogus, suardęs taisyklingą dalykų tvarką, ieško pasitenkinimo kaip savaiminio tikslo ir nepaiso to gėrio, kuriam šis pasitenkinimas yra pajungtas, kuris yra galutinis jo tikslas, toks žmogus iškreipia tikrąją pasitenkinimo prigimtį ir paverčia jį nuodėme arba galimybe nusidėti.

Skaistybė nėra paprastas susilaikymas, o tvirtas įsimylėjusios valios teigimas. Tai dorybė, išlaikanti meilės jaunatviškumą bet kokiu gyvenimo tarpsniu. Vienokia skaistybės forma būdinga pajutusiems bundantį fizinį brendimą, kitokia – besirengiantiems tuoktis; dar žinoma skaistybė Dievo pašauktųjų celibatui; be to, yra ir gyvenančių santuokoje skaistybė.

Kaip čia nepriminsi griežto ir aiškaus Vulgatos^* patarimo, kurį arkangelas Rapolas davė Tobijui prieš vedant Sarą? Tada arkangelas Rapolas taip kalbėjo Tobijui: „Paklausyk manęs ir aš tau parodysiu žmones, kuriuos gali valdyti velnias. Velnio valdžioje yra tie, kurie žengia į santuoką taip, lyg norėtų užsidaryti nuo Dievo, išmesti Jį iš galvos ir atsiduoti savo aistrai, kaip neturintis supratimo arklys ar mulas.“⁹

Tyra, nuoširdi ir džiaugsminga žmogiška meilė santuokoje negali gyvuoti be skaistumo dorybės, kuri verčia sutuoktinius gerbti lytiškumo paslaptį, pašventinti ją tęstinumu ir asmeniniu atsidavimu. Niekuomet nesu kalbėjęs apie nedorumą ir visuomet vengiau veltis į liguistą ir beprasmę kazuistiką. Bet labai dažnai kalbėjau ir toliau turiu kalbėti apie skaistybę, tyrumą ir džiaugsmingą meilės teigimą.

O sutuoktinių poroms, siekiančioms gyventi skaisčiai, galiu užtikrinti, kad nereikia bijoti parodyti savo meilės vieno kitam. Priešingai, polinkis reikšti meilę sudaro šeimyninio gyvenimo pagrindą. Viešpats prašo abipusės pagarbos vieno kitam ir ištikimybės: Jis nori subtilaus, natūralaus ir kuklaus elgesio. Taip pat turiu pasakyti, jog vedybinių santykių orumas kyla iš reiškiamos tikrosios meilės ir iš atvirumo gyvybei. Kas priešinasi perduoti gyvybę, tas niekina žmonijai Dievo suteiktas dovanas. Tuomet žmogų greičiausiai veda ne meilė, o savanaudiškumas. Viskas tampa nyku, nes vyras ir žmona ima žiūrėti vienas į kitą kaip į nusikaltimo bendrininkus. Ir jeigu tokiai būsenai leidžiama ilgai tęstis, kyla beveik nenumaldomas susipriešinimas.

Kai sutuoktinių meilė tyra, jie gyveną autentišką vedybinį gyvenimą. Vyras ir žmona supranta vienas kitą ir puoselėja tarpusavio sąjungą. Kai dieviškoji lyties dovana iškreipiama, artumas sutrinka, sutuoktiniai nebegali atvirai žvelgti į akis.

Sutuoktinių pora bendrą gyvenimą turėtų grįsti tyra ir nuoširdžia abipuse meile bei džiaugsmu dėl vaikų, su Dievo pagalba atėjusių į pasaulį. Jeigu reikia, ji pasirengusi atsisakyti asmeninio komforto ir pasikliauja Dievo apvaizda. Turėti didelę šeimą, jeigu tokia Dievo valia, reiškia pasidovanoti laimę, nepaisant klystančių liūdnojo hedonizmo skatintojų priešiškų teiginių.