Įsiklausykite į savo vaikus. Skirkite jiems laiko ir pasitikėkite jais. Tikėkite tuo, ką jie sako, nors kartais gal ir mėgintų apgauti. Nenusigąskite, kai jie maištauja, nes ir jūs patys tokio amžiaus buvote didesni ar mažesni maištininkai. Eikite jų pasitikti pusiaukelėje ir melskitės už juos. Tada jie paprastai ir nuoširdžiai eis klausti savo tėvų patarimo, užuot savo teisėtą smalsumą mėginę tenkinti su kokiu nors grubiu ar netašytu draugu. Šitaip neatsitiks, jeigu elgsitės krikščioniškai. Jūsų pasitikėjimas, jūsų draugiškas elgesys su vaikais ras nuoširdų atsaką. Tai reikš taiką šeimoje ir tikrą krikščionišką gyvenimą, nepaisant pasitaikančių smulkių ginčų ir nesusipratimų.

„Kaip aš galėčiau išreikšti džiaugsmą tokios santuokos, – klausia ankstyvųjų amžių rašytojas, – kurią sujungė Bažnyčia, sustiprino vyro ir žmonos pasišventimas, patvirtino palaiminimas, apskelbė angelai ir priėmė Dievas Tėvas? Vyras ir žmona yra kaip brolis ir sesuo, kaip vienas kito tarnas; jų neskiria niekas – nei kūnas, nei dvasia. Nes jie iš tiesų yra dviese viename kūne, o kur yra vienas kūnas, turi būti ir viena dvasia... Žvelgdamas į tokios šeimos židinius, Kristus džiaugiasi ir siunčia savo ramybę. Kur du yra drauge, ten yra ir Jis, o kur yra Jis – negali būti jokio blogio.“¹⁰