Tikėjimo kelias

Susitapatinti su Kristumi nėra lengva. Tačiau tai nėra ir sunku, jeigu gyvensime, kaip esame Viešpaties mokomi, jeigu kasdien semsimės jėgų iš Jo žodžio, jeigu pripildysime savo gyvenimą sakramentinės realybės – Eucharistijos, kurią Jis įsteigė mums sustiprinti. Tuomet krikščioniškas kelias, kaip mano krašte apdainuojama vienoje dainoje, atrodys tinkamas eiti. Dievas mus pašaukė aiškiai ir vienareikšmiškai. Kaip ir išminčiai, mes pamatėme žvaigždę, tapusią mūsų sielos dangaus šviesa ir vedliu.

„Mes matėme užtekant Jo žvaigždę ir atvykome Jo pagarbinti.“⁴ Tą patį patyrėme ir mes. Ir mes savo sieloje pastebėjome naują, vis stiprėjančią šviesą: troškimą gyventi visapusišką krikščionišką gyvenimą. Kitaip sakant, tai yra didžiulis noras rimtai žvelgti į Dievą. Jeigu kiekvienas iš mūsų papasakotų, kaip pajuto savo antgamtinį pašaukimą, visi nutartume, kad visa tai buvo dieviška. Tad padėkokime Dievui Tėvui, Dievui Sūnui, Dievui Šventajai Dvasiai ir Švenčiausiajai Mergelei Marijai, per kurią mums ateina visokeriopa dangiškoji palaima. Padėkokime už šią dovaną, kuri kartu su tikėjimu yra didžiausias dalykas, kokį Viešpats gali suteikti savo kūriniui. Tai apibrėžtas troškimas pasiekti Dievo meilės pilnatvę, įsitikinimas, jog, vykdant mūsų socialinius ir profesinius uždavinius, šventumas yra ne tik įmanomas, bet ir būtinas.

Pažiūrėkite, kaip švelniai Viešpats kviečia mylinčio žmogaus žodžiais: „pašaukiau tave vardu – tu esi mano.“⁵ Dievas, kuris yra grožis, didybė ir išmintis, pareiškia, kad mes esame Jo, kad Jis mus pasirinko kaip begalinės meilės objektą. Mums reikia tvirtai tikėjimu paremto gyvenimo, kad nepaleistume iš rankų Apvaizdos patikėto stebuklo. Tokio tikėjimo, kokį turėjo išminčiai, įsitikinimo, kad nei dykuma, nei audros, nei oazių ramybė nesulaikys mūsų nuo tikslo vykti į amžinąjį Betliejų: nuo mūsų siekio gyventi vienybėje su Dievu.