Gerasis ganytojas ir gerasis vadovas

Tad jeigu visų svarbiausia pašaukimas, jeigu žvaigždė šviečia priekyje, mus vesdama žengti Dievo meilės keliu, nelogiška pasiduoti abejonėms, kai kartais toji žvaigždė ima ir pranyksta mums iš akių. Tam tikrais vidinio gyvenimo momentais taip gali atsitikti, beveik visada patys būsime dėl to kalti. Juk ir išminčiams žvaigždė buvo pranykusi. Jau suvokėme savo dieviškojo pašaukimo grožį ir įtikėjome jo amžinumu, bet galbūt kelyje mūsų keliamos dulkės, mūsų skurdumas sukelia nepermatomą debesį, užstojantį sklindančią šviesą.

Ką gi daryti, jei taip atsitiktų? Pasinaudokime šventų žmonių pavyzdžiu ir klauskime. Erodas savo žinojimą panaudojo neteisingiems poelgiams. Išminčiai jį naudoja gėriui daryti. Tačiau mums, krikščionims, nereikia kreiptis nei į Erodą, nei į šio pasaulio išminčius. Kristus suteikė savo Bažnyčiai tikrą mokymą, o per sakramentus – malonių gausą. Jis visa taip sutvarkė, kad visada yra žmonių, kurie gali mus vesti ir vadovauti, nuolat priminti kelią. Mums pasiekiamas begalinis žinojimo lobis: Bažnyčios saugiai laikomas Dievo žodis, Kristaus malonė, sklindanti per sakramentus, taip pat pavyzdys ir liudijimas tų, kurie gyvena šalia mūsų ir jau suprato, kaip savo gyvenimu nutiesti ištikimybės kelią Dievo link.

Leiskite jums patarti. Jeigu kada išleistumėte iš akių aiškią šviesą, visada kreipkitės į gerąjį ganytoją. O kas gi yra gerasis ganytojas? Tas, „kuris pro vartus ateina“, kuris eina pro ištikimybės Bažnyčios mokymui vartus ir nesielgia kaip samdinys, kuris „pamatęs sėlinantį vilką, palieka avis ir pabėga, o vilkas puola jas ir išvaiko“¹⁵. Nejaugi nesupranti, kaip jausmingai Kristus kalba apie piemenis ir avis, apie gardą ir avių bandą? Pažvelk: juk Dievo žodis pasakytas ne tuščiai ir Kristaus primygtinis raginimas yra praktinis įrodymas, jog mūsų sielai reikia gero vadovavimo.

Šventasis Augustinas rašo: „Jeigu nebūtų blogų piemenų, Jėzus nebūtų pavaizdavęs samdinio, kuris, pamatęs vilką, pabėga. Tokiam terūpi jo paties garbė, o ne Kristaus. Jis nedrįsta laisvai priekaištauti nusidėjėliams. Vilkas griebia avį už sprando, velnias įvelia žmogų į svetimavimo pinkles. O tu tyli ir nepriekaištauji. Vadinasi, tu esi samdinys, nes pamatei vilką ir pabėgai. Galbūt tu pasakysi: ne, aš nepabėgau, aš esu čia. O aš atsakau: tu pabėgai, nes tu tylėjai, o tu tylėjai, nes bijojai.“¹⁶ Kristaus Nuotakos šventumas visada atsiskleisdavo per gerųjų ganytojų gausumą. Bet krikščioniškasis tikėjimas, mokantis būti paprastais žmonėmis, neverčia būti naivuoliais. Yra samdinių, kurie tyli, tačiau yra ir samdinių, kurie kalba ne Kristaus žodžiais. Štai kodėl, net ir Dievui leidus klaidžioti tamsoje mažuose dalykuose, arba, jausdami mūsų tikėjimą esant netvirtą, turime eiti pas gerąjį ganytoją, kuris įeina pro teisiųjų duris. Jis atiduoda savo gyvenimą kitiems ir nori ne tik žodžiu, bet ir elgesiu būti mylinti siela. Jis taip pat gali būti nuodėmingas, bet jis visada pasitiki Kristaus atlaidumu ir gailestingumu.

Jeigu net nerimtai prasižengus sąžinė nerami arba abejojate – atlikite Atgailos sakramentą. Eikite pas savąjį kunigą, žinantį, kaip iš jūsų pareikalauti, kad gyventumėte tikru tikėjimu, jautria siela ir tikru krikščionišku tvirtumu. Bažnyčia duoda visišką laisvę eiti išpažinties pas bet kurį kunigą, jeigu tik jis turi tinkamus įgaliojimus, tačiau sąžiningas krikščionis visiškai laisva valia pasirinks kunigą, kurį pažįsta kaip gerąjį ganytoją, galintį padėti pažvelgti į dangų ir dar kartą pamatyti aukštybėse Viešpaties žvaigždę.