Aukojame smilkalus – mūsų Viešpaties link kylančius troškimus gyventi kilnų gyvenimą, skleidžiant bonus odor Christi³⁰ – gerą Kristaus aukos kvapsnį. Pripildyti savo žodžius ir veiksmus šio bonus odor reiškia skleisti tarpusavio supratimą ir draugystę. Bendraukime su kitais taip, kad niekas nepasijustų vienišas ar apleistas. Mūsų meilė kitiems turi būti švelni, kupina žmogiškos šilumos.

To mus moko Jėzus Kristus. Žmonija šimtmečiais laukė einant Išgelbėtojo. Pranašai skelbė apie Jo atėjimą tūkstančiais būdų. Netgi tolimiausiuose žemės kampeliuose, kuriuose dėl nuodėmių ir nežinojimo Dievo apsireiškimo žinia buvo tik iš dalies išsaugota, Dievo ilgesys ir išsigelbėjimo troškimas liko gyvi.

Atėjus laiko pilnatvei, nė vienas filosofijos genijus, nei Platonas, nei Sokratas, nepasirodo atlikti išgelbėjimo misijos. Jos neatlieka nė vienas galingas užkariautojas, net toks kaip Aleksandras. Betliejuje gimsta Kūdikėlis, pasaulio Išganytojas, kuris, dar neprabilęs, jau myli veiksmais. Jis nepasiūlo nė vienos magiškos formulės, nes žino, kad Jo siūlomas išsigelbėjimas eina per žmonių širdis. Pirmiausia Jis tiesiog juokiasi, verkia ir kaip kūdikis bejėgiškai miega, nors yra įsikūnijęs Dievas. Jis šitai daro, kad mes pamiltume Jį ir galėtume paimti Jį į savo rankas. 

Supraskime dar kartą, jog tai ir yra krikščionybės esmė. Jeigu krikščionis savo veiksmais nerodo meilės, jis, kaip krikščionis, yra žlugęs, o negana to, jis žlunga ir kaip žmogus. Negalima kitų laikyti paprastais daiktais arba kopėčių laipteliais, kuriais galima kilti, negalima į kitus žiūrėti kaip į minią, kurią, priklausomai nuo aplinkybių, aukštiname arba žeminame, pataikaujame jai arba ją paniekiname. Galvokite apie kitus žmones, ypač apie savo artimuosius, kad jie yra tikri Dievo vaikai, turintys visą šio stebuklingo pavadinimo teikiamą orumą.

Turime elgtis kaip Dievo vaikai visų Dievo sūnų ir dukterų atžvilgiu. Mūsų meilė turi būti pasiaukojanti, susidedanti iš tūkstančio mažų kiekvienos dienos veiksmų: supratimo, slapto pasiaukojimo ir nepastebimo atsidavimo. Tai yra bonus odor Christi, privertęs gyvenusius tarp pirmųjų mūsų tikėjimo brolių sušukti: „Pasižiūrėkite, kaip jie myli vienas kitą!“³¹

Idealas nėra nepasiekiamas. Krikščionis nėra koks nors literatūrinis herojus, pavyzdžiui, Tartarinas Taraskonietis, savo namo koridoriuose medžiojantis liūtus, kurių ten nėra. Visada kalbu apie konkretų kasdienį gyvenimą, apie darbo, šeimyninių ryšių ir draugystės pašventinimą. Jeigu nesame krikščionys čia, tai kur kitur jais būsime? Malonus smilkalų kvapas kyla iš mažyčių smilkalų grūdelių, beveik nepastebimai degančių ant rusenančių žarijų. Panašiai tarp žmonių sklinda bonus odor Christi. Tai ne staigus liepsnos pliūpsnis, bet nuolatos nuo karščio raudonuojančios dorybių žarijos: teisingumas, sąžiningumas, ištikimybė, supratimas, dosnumas ir džiaugsmas.