Drauge su išminčiais mes taip pat nešame savotišką mirą – pasiaukojimą, kurio krikščioniškame gyvenime neturi pritrūkti. Mira primena Kristaus kančią. Ant kryžiaus Jam siūlė mira atmiešto vyno³². Su mira taip pat buvo ištrintas Jo laidojamas kūnas³³. Nemanykite, jog mąstymas apie pasiaukojimo ir apsimarinimo poreikį šiandieninei linksmai šventei suteikia liūdesio gaidą.

Apsimarinimas nėra joks pesimizmas, jis nėra niūrios dvasios išraiška. Apsimarinimas be meilės niekam vertas. Tad turime siekti tokio apsimarinimo, kuris padėtų teisingai suvaldyti žemiškuosius dalykus ir nesukeltų žalos šalia gyvenantiems žmonėms. Krikščionis neturi elgtis nei kaip kankintojas, nei kaip silpnas vargšelis. Krikščionis yra žmogus, mylintis veiksmais ir per kančią įrodantis savo tikrą meilę, išgryninamą ugnimi kaip grynuolis.

Turiu priminti, jog įprastiniai apsimarinimai paprastai nėra didžiuliai atsižadėjimai. Jie apskritai retai pageidaujami.

Apsimarinimas susideda iš smulkių pergalių: tai šypsena tiems, kurie mus erzina, nereikalingų kūno užgaidų tramdymas, pratinimasis išklausyti kitus, tinkamas Dievo mums skirto laiko panaudojimas, išoriškai menkaverčių įvairių nepatogumų, sunkumų ir nemalonumų išgyvenimas ir dar daugelis kitų per dieną savaime iškylančių smulkmenų.