Švenčiausioji Marija – Aušros Žvaigždė

Baigdamas pakartosiu keletą šiai dienai skirtos Evangelijos žodžių: „Įžengę į namus, pamatė Kūdikį su motina Marija.“ Švenčiausioji Mergelė Marija yra neatskiriama nuo savo Sūnaus. Atvykusius išminčius priima ne karalius savo aukštajame soste, bet Kūdikėlis ant savo Motinos rankų. Prašykime Dievo Motinos, kuri yra ir mūsų Motina, ruošti mums į meilės pilnatvę vedantį kelią. Cor Mariae dulcissimum, iter para tutum!^* Jos maloningoji širdis žino tikriausią kelią, kuriuo einant galima rasti Kristų.

Išminčiai turėjo savo žvaigždę. Mes turime Mariją, Stella maris, Stella orientis. Šiandien Jai sakome: Švenčiausioji Marija, jūrų Žvaigžde, Aušros Žvaigžde, padėk savo vaikams. Mūsų apaštalavimo uolumas gelbėti sielas turi būti beribis, nes nė vienas nėra atskirtas nuo Kristaus meilės. Išminčiai buvo pašaukti pirmieji iš pagonių tarpo. Tačiau Atpirkimui įvykus, „nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters“. Nebėra jokios diskriminacijos – „visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“³⁴.

Mes, krikščionys, negalime nieko išskirti; negalime sielų nei atskirti, nei kaip nors jas suskirstyti. „Daugelis ateis iš Rytų ir Vakarų.“³⁵ Visi ras vietą Kristaus širdyje. Jo rankos, kuriomis grožimės žvelgdami į Jį prakartėlėje, yra Kūdikio rankos. Tačiau drauge tai yra tos pačios rankos, plačiai ištiestos į šalis ant kryžiaus ir patraukiančios visus prie savęs³⁶.

Ir paskutinė šios homilijos mintis yra skirta tam teisingam žmogui, mūsų Tėvui ir Globėjui, šventajam Juozapui, kuris Viešpaties apsireiškimo metu kaip įprasta lieka nepastebėtas. Galiu įsivaizduoti jį, susikaupusį kontempliacijoje, su meile saugantį žmogumi tapusį Dievo Sūnų, patikėtą jo tėviškai globai. Su nuostabiu ir visišku atsidavimo subtilumu, būdingu ne sau gyvenančiam žmogui, šventasis Patriarchas atsiskleidžia tyliu ir veiksmingu patarnavimu.

Šiandien kalbėjome apie maldos gyvenimo ir apaštalavimo uolumą. Kas gi galėtų būti geresnis mokytojas nei šventasis Juozapas? Jeigu norite mano patarimo, kurį nenuilstamai kartoju jau daugelį metų – Ite ad Joseph: eikite pas Juozapą³⁷. Jis jums parodys aiškius kelius ir būdus – tiek žmogiškus, tiek dieviškus, leidžiančius prisiartinti prie Jėzaus. Ir greitai jūs, kaip ir jis, išdrįsite „paimti į savo rankas, bučiuoti, rengti ir prižiūrėti“³⁸ šį mums gimusį Kūdikėlį Dievą. Išminčiai iš begalinės pagarbos dovanojo Jėzui aukso, smilkalų ir miros, o Juozapas atsidavė visa savo jaunatviška bei mylinčia širdimi.