Juozapo tikėjimas, viltis ir meilė

Būti teisiam nereiškia vien paklusti įstatymams. Gėris turi augti iš vidaus; jis turi būti gilus ir gyvybingas, nes „teisusis gi bus gyvas savo tikėjimu“⁶. Gyventi tikėjimu – šie žodžiai, vėliau būsiantys dažna apaštalo Pauliaus apmąstymų tema, iš tiesų tiko šventajam Juozapui. Jis nepildė Dievo valios paviršutiniškai ar pasidavęs rutinai. Jis tai darė spontaniškai ir iš širdies gelmių. Įstatymas, pagal kurį gyveno kiekvienas praktikuojantis žydas, jam nebuvo tik kodeksas ar griežtas taisyklių sąrašas, bet gyvojo Dievo valios išraiška. Taigi jis žinojo, kaip atpažinti Dievo balsą, kai šis pasigirdo taip netikėtai ir taip nelauktai.

Šventojo Juozapo gyvenimas buvo paprastas, bet nelengvas. Tik po išbandymo širdgėlos jis suprato, kad Marijos Sūnus buvo pradėtas iš Šventosios Dvasios. Ir šis Kūdikis, Dievo Sūnus, pagal žmogišką kilmę, Dovydo palikuonis, gimė grotoje. Angelai šventė Jėzaus gimimą, o įžymūs žmonės iš tolimų kraštų atvyko Jo pagarbinti, tačiau Judėjos karalius norėjo Jį nužudyti, ir šeimai reikėjo bėgti. Dievo Sūnus išoriškai atrodė bejėgis kūdikis, kuriam teko slapstytis Egipte.