Tikėjimas, viltis, meilė – tokie yra Juozapo ir visų krikščionių gyvenimo ramsčiai. Juozapo atsidavimas – tai ištikimos meilės, mylinčio tikėjimo ir pasitikinčios vilties pynė. Ši šventė yra gera proga ir mums atnaujinti savo įsipareigojimą iš Dievo gautam krikščioniškam pašaukimui.

Nuoširdžiai trokštant gyventi tikėjimu, meile ir viltimi, atnaujinti šį įsipareigojimą nereiškia vėl imtis to, kas buvo apleista. Kai iš tiesų gyvenama tikėjimu, meile ir viltimi, atnaujinimas tereiškia visišką atsidavimą į Dievo rankas, nepaisant asmeninių kalčių, nuopuolių ir silpnybių. Tai ištikimybės sutvirtinimas. Atnaujinti atsidavimą – tai atnaujinti ištikimybę, kurios iš mūsų nori Dievas, tai mylėti veiksmais.

Meilė turi tam tikrų privalomų ir savitų raiškos bruožų. Kartais kalbama apie meilę lyg ji būtų savęs patenkinimo impulsas arba paprasčiausia priemonė savanaudiškai realizuoti savo asmenybę. Tačiau tai nėra meilė. Tikroji meilė yra išėjimas iš savęs, savęs atidavimas kitiems. Meilė atneša džiaugsmą, tačiau to džiaugsmo šaknys slypi kryžiuje. Kol mes gyvename žemėje ir nesame pasiekę savo būsimojo laiko pilnatvės, niekuomet negalime patirti visiškos meilės be pasiaukojimo, be kančios. Tokia kančia pasidaro saldi ir meili, ji gilaus vidinio džiaugsmo šaltinis. Kartu tai autentiška kančia, nes ji pergali savanaudiškumą ir teikia supratimą, kad meilė yra visko, ką mes darome, pagrindas.