Pašventinti savo darbą ir savo darbu pašventinti kitus

„Opus Dei“ atidaviau savo gyvenimą, o jo dvasią galiu nusakyti labai paprastai – tai įprastas profesinis darbas pasaulio šurmulyje. Dieviškasis pašaukimas suteikia mums misiją, kviečia prisidėti prie vienintelio Bažnyčios tikslo – visa patraukti link Dievo, liudijant Kristų visiems žmonėms.

Pašaukimas įžiebia šviesą, kuri nušviečia mūsų egzistencijos prasmę. Remiantis tikėjimo šviesa, tai teikia tikrumą, kodėl gyvename žemėje. Gyvenimas – dabartis, praeitis ir ateitis – įgauna naują matmenį, gelmę, kurių anksčiau nebuvome suvokę. Visi įvykiai ir atsitikimai sudėliojami į savo vietas: suprantame, kur mus nori vesti Dievas, pasijuntame užvaldyti šio mums patikėto uždavinio.

Dievas išgelbsti iš nežinojimo tamsos, iš klaidžiojimo po istorijos įvykus ir pašaukia galingu balsu, kaip pašaukė Petrą ir Andriejų: venite post me, et faciam vos fieri piscatores hominum¹¹– eikite paskui mane, aš padarysiu jus žmonių žvejais, nepaisant to, kokią vietą beužimtumėte pasaulyje.

Tas, kuris gyvena tikėjimu, gali patirti sunkumų ir kovų, kančių ir net apmaudo, tačiau niekada nepatirs nusivylimo ar sielvarto, nes jis žino, ko vertas jo gyvenimas, jis žino, kam yra gimęs. Ego sum lux mundi, – sušuko Kristus, – qui sequitur me non ambulat in tenebris, sed habebit lumen vitae.¹² Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.

Norėdami nusipelnyti šią Dievo šviesą, privalome mylėti. Turime nuolankiai pripažinti, kad mums reikia išgelbėjimo ir drauge su Petru sakyti: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis.“¹³ Jei iš tiesų šitaip elgsimės, jeigu leisime Dievo žodžiui įžengti į savo širdis, tikrai galėsime tarti, jog nebevaikštome tamsybėse, nes virš mūsų silpnybių ir asmeninių trūkumų šviečia Dievo šviesa taip, kaip saulė šviečia viršum audros debesų.