Profesinis darbas taip pat yra apaštalavimas, galimybė tarnauti kitiems, atskleisti jiems Kristų ir vesti juos pas Dievą Tėvą. Visa tai yra meilės gausa, Šventosios Dvasios liejama į mūsų širdis. Kai šventasis Paulius aiškino efeziečiams, kaip atsivertimas į krikščionybę turėtų paveikti jų gyvenimą, vienas iš pasakymų buvo toks: „Kas vogdavo, tegu nebevagia, bet imasi triūso, dirbdamas savo rankomis gerą darbą, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam.“¹⁶ Žmonėms reikia žemiškos duonos palaikyti savo gyvybę žemėje; jiems taip pat reikia dangaus duonos apšviesti protus ir uždegti širdis. Per savo darbo patirtis ir iniciatyvas, pokalbius ir santykius su kitais, galite ir turite įgyvendinti šį apaštališką priesaką.

Jeigu dirbsime su tokia nuostata, mūsų gyvenimas, kad ir kupinas žmogiškai realybei būdingų netobulumų, bus dangiškos šlovės nuojauta. Nuojauta bendrystės su Dievu ir Jo šventaisiais danguje, kur viską valdo meilė, atsidavimas, ištikimybė, draugystė ir džiaugsmas. Jūsų paprastas profesinis darbas taps tikra, tvirta ir kilnia realybe, kuriančia tikrą krikščionišką gyvenimą ir apvaisinančia jį Kristaus malone.

Profesiniame darbe, atliekamame Dievo artumoje, ims veikti tikėjimas, viltis ir krikščioniška meilė. Įvairūs atsitikimai jūsų darbe, užmegzti žmogiški ryšiai, iškylančios problemos teiks peno jūsų maldoms. Siekis gerai atlikti savo kasdienes pareigas suteiks galimybę pajusti kryžių, kuris yra svarbus kiekvienam krikščioniui. Pajutę savo silpnumą ir klaidas, visada iškylančias žmogiškoje veikloje, įgausite daugiau tikrovės pojūčio, nuolankumo ir geriau suprasite kitus. Sėkmės ir džiaugsmai įkvėps jus dėkoti ir padės suprasti, kad gyvenate ne sau, o tam, kad tarnautumėte kitiems žmonėms ir Dievui.