Kūniškasis geidulingumas neapsiriboja vien mūsų polinkiu į netvarkingus impulsus. Jis nėra vien seksualinis potraukis, kurį reikia tinkamai nukreipti. Pats savaime jis nėra blogas. Seksualumas yra kilni pašventinama žmogiška tikrovė. Todėl įsidėmėkite: niekada nekalbu apie nepadorumą, bet, priešingai, kalbu apie tyrumą, nes Kristus visiems sako: „palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.“¹⁸ Dieviškuoju pašaukimu vieni krikščionys turi įgyvendinti šį tyrumą santuokiniame gyvenime. Kiti atsisako žemiškosios meilės, nes yra pašaukiami karštai ir visiškai atsiduoti vien Dievo meilei. Nei vieni, nei kiti nėra juslingumo vergai. Tiek sutuoktiniai, tiek nesusituokusieji turi būti savo kūno ir širdies šeimininkai, kad galėtų nevaržomai atsiduoti kitiems.

Kalbėdamas apie tyrumo dorybę paprastai priduriu būdvardį „šventas“, turėdamas omenyje šventąjį tyrumą. Krikščioniškas tyrumas, šventasis tyrumas – tai ne didžiavimasis jaučiantis esant „švariu“ ir nesuteptu žmogumi. Turime suprasti, kad mūsų kojos molinės¹⁹, nors Dievo malonė kasdien gelbsti nuo priešo spąstų. Tie, kurie rašo arba moko šia vienintele tema, mano manymu, deformuoja krikščioniškumą, nes pamiršta kitas dorybes, tokias svarbias kiekvienam krikščioniui ir apskritai visos visuomenės gyvenimui.

Taigi šventasis tyrumas yra ne vienintelė ir ne pati svarbiausioji krikščioniškoji dorybė. Tačiau ji neišvengiama ir reikalinga, kad išlaikytume kasdienes pastangas atkakliai siekti šventumo. Be tyrumo yra neįmanoma atsiduoti apaštalavimui. Tyrumas yra pasekmė meilės, kuria atsiduodame savo siela ir kūnu, savo vidinėmis galiomis ir juslėmis Kristui. Tyrumas nėra neigimas, priešingai – jis yra džiaugsmingas teigimas.

Jau minėjau, jog kūno geidulingumas nėra vien netvarkingas juslingumas. Tai gali būti tiesiog išglebimas, įkvėpto virpulio stygius, kreipiantis lengviausiu, maloniausiu ir, rodos, trumpiausiu keliu, net atsisakant ištikimybės Dievui.

Šitaip elgiantis reikštų, kad siekiama visiškai paklusti valdingam nuodėmės įstatymui, apie kurį šventasis Paulius mus įspėjo: „taigi randu tokį įstatymą, kad, kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. Juk kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo... Infelix ego homo! Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“²⁰ Tačiau paklausykite apaštalo atsakymo: „Bet ačiū Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“²¹ Visada galime ir turime kovoti su kūno geiduliais. Jeigu tik esame nuolankūs, Viešpaties malonei padedant, nugalėsime.