Žmogiškasis naudingumas, darbo atlikimo technika ir išmanymas turi pasižymėti tarnystės dvasia, siekiu prisidėti prie kitų žmonių gerovės – savybe, kuri buvo kertinė dirbančiam šventajam Juozapui ir turėtų būti svarbiausia kiekvienam krikščioniui. Juk Juozapas dirbdamas nesiekė susireikšminti, nors jo aktyvumas leido tapti brandžia ir įtaigia asmenybe. Dirbdamas Patriarchas vykdė Dievo valią, galvojo apie savus žmones, apie Jėzų ir Mariją, ir apie visus mažo Nazareto miesto gyventojus, taigi dirbo jų visų labui.

Juozapas buvo vienas iš nedaugelio Nazareto amatininkų, galbūt net vienintelis. Greičiausiai jis buvo stalius. Tačiau, kaip paprastai būna kaimuose, jo dėmesio reikėjo ir kitur: suremontuoti neveikiantį malūną arba, artėjant žiemai, pataisyti stogo čerpes. Be abejo, Juozapas žinojo, kaip sunkiomis situacijomis gerai atliekamu darbu pagelbėti žmonėms. Jo nuovokus darbas buvo tarnystė kitų labui. Ir tuomet daugelio miestelio šeimų gyvenimas tapo mielesnis. Šypsena, geru žodžiu arba tiesiog trumpu, neva nereikšmingu posakiu Juozapas galėjo grąžinti tikėjimą ir džiaugsmą jo netekusiems kaimynams.