Kartais už darbą iš neturtingesnių žmonių Juozapas labai mažai tepaimdavo, tik tiek, kad užsakovas jaustų, jog jis bent kažkuo atsimokėjo. Tačiau dažniausiai jo kainos buvo nei per didelės, nei per mažos. Jis mokėjo tiksliai paprašyti tik to, kas teisėtai jam priklausė – ištikimybė Dievui negali versti atsisakyti savo teisių, kurios faktiškai yra ir pareigos. Šventajam Juozapui reikėjo teisingo užmokesčio, nes jo reikėjo išlaikyti šeimą, kurią jam patikėjo Dievas.

Reikalauti savo teisių turime ne dėl savanaudiškų priežasčių. Nemyli teisingumo tas, kuris netrokšta, kad jis būtų vykdomas ir kitų žmonių atžvilgiu. Taip pat klaidinga apsiriboti patogiu religingumu, pamirštant kitų poreikius. Žmogus, kuris siekia būti teisus Dievo akyse, stengsis pagal teisingumą tvarkyti ir santykius su kitais žmonėmis. Ir ne vien dėl Dievo vardo gėrio, bet todėl, kad būti krikščioniu reiškia persiimti visais kilniais žmogiškais siekiais. Perfrazuojant gerai žinomą šv. Jono tekstą¹⁹, galima sakyti, kad žmogus, skelbiantis, jog jis elgiasi teisingai Dievo atžvilgiu, bet taip nesielgiantis su kitais žmonėmis, yra melagis ir jame nėra tiesos.

Drauge su visais krikščionimis buvau laimingas ir labai susijaudinęs tuomet, kai buvo nutarta paskelbti liturginę šventę šventojo Juozapo darbininko garbei. Ši šventė, patvirtinanti dieviškąją darbo vertę, parodo, kaip Bažnyčia teigia pagrindines Evangelijos tiesas, o Dievas nori, kad mes jas deramai apmąstytume, ypač mūsų laikais.