Juozapo ir Jėzaus bendravimas

Man patinka kartoti jaudinantį kreipinį į šventąjį Juozapą, kurį pati Bažnyčia siūlo kaip vieną iš pasiruošimo Mišioms maldų: „Šventasis Juozapai, palaimintas ir laimingas žmogau, kuriam buvo leista regėti ir girdėti Dievą, kurį veltui geidė matyti ir girdėti daugelis karalių, o tu galėjai ne tik Jį regėti ir girdėti, bet ir nešioti Jį ant savo rankų, bučiuoti Jį, rengti Jį ir prižiūrėti, melski už mus.“²⁰ Ši malda padės mums apžvelgti paskutinę temą, kurią norėčiau šiandien aptarti – švelnų Juozapo elgesį su Jėzumi.

Šventajam Juozapui gyvenimas su Jėzumi buvo nuolat pasikartojantis savo pašaukimo įsisąmoninimas. Jau minėjome tuos pirmuosius prieštarų pilnus metus: šlovė ir bėgimas, išminčių didybė ir prakartėlės skurdas, angelų giesmė ir žmonijos tyla. Atėjus metui Kūdikį apipjaustyti šventykloje, Juozapas, nešinas kuklia dviejų balandžiukų auka, išgirsta, kaip Simeonas ir Ona skelbia Jėzų Mesiju. „Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie Jį kalbama“²¹, – sako šventasis Lukas. Vėliau, kai Vaikas lieka Marijai ir Juozapui nepažįstamoje Jeruzalėje, kai jie randa Jį po trijų dienų ieškojimo, tas pats evangelistas mums sako, kad „gimdytojai labai nustebo“²².

Juozapas nustebęs. Jis netgi apstulbęs. Dievas pamažu atskleidžia savo planus, o Juozapas stengiasi juos suprasti. Kaip ir kiekviena siela, trokštanti artimai sekti Jėzų, Juozapas greitai supranta negalintis būti tingus ir vien inertiškai pareigingas. Dievui negana to, kad mes sustotume, pasiekę tam tikrą lygį. Jis nenori, kad mes užmigtume ant laurų. Dievas visada prašo daugiau ir Jo keliai – ne žmonių keliai. Šventasis Juozapas geriau negu bet kas kitas prieš jį ar po jo išmoko iš Jėzaus būti budrus, kad atpažintų Dievo stebuklus, gyventų atvira siela bei širdimi.