Po tokio meilės patvirtinimo turime elgtis kaip mylintys Dievą. In omnibus exhibeamus nosmetipsos sicut Dei ministros¹⁹ – visa kuo pasirodykime Viešpaties tarnai. Jeigu atsiduosi taip, kaip Jis nori, malonė perkeis tavo profesinį elgesį, darbą, pastangas sudievinti žmogiškuosius dalykus – tiek didelius, tiek mažus. Meilė viskam suteiks naują matmenį.

Tačiau atminkime, kad būti Dievo tarnais nėra lengvas dalykas. Šio sekmadienio Mišių tekste – šventojo Pauliaus laiške sakoma, kad nepamirštume sunkumų, kad visu kuo pasirodytume „Dievo tarnai, didžiai kantrūs sielvartuose, negandose, suspaudimuose, plakimuose, kalėjimuose, sąmyšiuose, sunkiuose darbuose, budėjimuose, badavimuose; pasirodytume tyrumu, išmintimi, pakantumu, gerumu, Šventąja Dvasia, neveidmaininga meile, tiesos žodžiu, Dievo jėga“²⁰.

Veikdami įvairiose situacijose turime elgtis kaip Dievo tarnai, žinodami, jog Viešpats yra su mumis, kad esame Jo vaikai. Turime įsisąmoninti šį dieviškąjį mūsų gyvenimo pamatą ir pagal jį elgtis.

Šie apaštalo žodžiai turėtų džiuginti, nes jie yra jūsų – paprastų krikščionių – pašaukimo patvirtinimas. Krikščionių, gyvenančių pasaulio sūkuryje su kitais sau lygiais žmonėmis, besidalijančių troškimais, džiaugsmais ir rūpesčiais. Visa tai ir yra dieviškasis kelias. O Dievas jūsų prašo visuomet elgtis taip, kaip dera Jo vaikams ir tarnams.

Paprastos gyvenimo aplinkybės taps dievišku keliu, jeigu iš tiesų pasikeisime, jeigu atsiduosime. Šventasis Paulius taip pat kalba grėsmingais žodžiais. Jis įspėja, kad krikščionio gyvenimas bus sunkus, pilnas rizikos ir nuolatinės įtampos. O kaip iškraipydavo krikščionybę tie, kurie mėgindavo iš jos padaryti tik patogų kelią! Bet lygiai taip pat nukryptume nuo tiesos, jeigu galvotume, kad šis gilus bei rimtas gyvenimas, realiai apimantis visus žmogiškosios egzistencijos sunkumus, tėra tik sielvartas, priespauda arba baimė.

Krikščionis yra realistas. Antgamtinis ir žmogiškasis realizmas padeda priimti visas gyvenimo ypatybes: liūdesį ir džiaugsmą, savo ir kitų žmonių kančias, tikrumą ir abejones, dosnumą ir polinkį į savanaudiškumą. Visa tai patirdamas krikščionis remiasi žmogiška pilnatve ir iš Dievo gaunama tvirtybe.