Persiimkime tokia Jėzaus laikysena. Gyvendamas žemėje Jis visai nesiekė Jam priklausančios garbės. Nors turėjo teisę būti laikomas Dievu, Jis prisiėmė tarno, vergo išvaizdą²⁹. Krikščionis žino, kad visa šlovė yra skiriama Dievui, o Jis pats Evangelijos kilnumo bei didybės neturi naudoti, siekdamas savo interesų arba žmogiškų užgaidų.

Mokykimės iš Jėzaus. Visos žmogiškosios šlovės atmetimas tobulai dera su Jo unikalios misijos didybe, kai Jis – mylimasis Dievo Sūnus – žmonių išgelbėjimui prisiima žmogišką kūną. Jis vykdo uždavinį, kuriam su meile ir švelniu rūpesčiu vadovauja Tėvas: Filius meus es tu, ego hodie genui te. Postula a me et dabo tibi gentes haereditatem tuam³⁰ – Tu mano Sūnus, pagimdęs esu tave šiandien. Tik paprašyk, ir kaip paveldą tau atiduosiu tautas.

Krikščionis, sekdamas Kristų ir šlovindamas Dievą, išgirs Viešpaties meilingus paguodos žodžius: „Kas mane myli, tą gelbėsiu; saugosiu jį, nes jis žino mano vardą.“³¹