Šventosiose Mišiose tik ką perskaitėme šventojo Jono Evangelijos ištrauką apie stebuklingą nuo gimimo aklo žmogaus išgydymą. Manau, kad esame dar kartą sujaudinti Dievo galios ir gailestingumo. Dievas negali abejingai žvelgti į žmogaus nelaimę. Tačiau norėčiau pabrėžti tai, jog ir Dievą tikrai mylintis krikščionis negali jaustis abejingas kitų žmonių likimui. Jis privalo mokėti pagarbiai su visais bendrauti. Supraskime, kad, nykstant meilei, kyla pavojus fanatiškai ir negailestingai brautis į kitų sąžinę.

„Eidamas pro šalį, – sakoma šventojoje Evangelijoje, – Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį.“¹ Jėzus eina pro šalį. Kiek kartų žavėjausi šiuo paprastumu, rodančiu dieviškojo gailestingumo esmę. Jėzus eina ir tuoj pat pastebi kitų skausmą. Tačiau įsidėmėkite, kad Jėzaus mokiniai galvojo kitaip, nes paklausė: „Rabi, kas nusidėjo – jis pats, ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“²

Klaidingi vertinimai

Neturėtume nustebti, kad daugelis, net ir besiskelbiantys esą krikščionys, elgiasi panašiai: jie apie kitą iš anksto galvoja blogai ir būna priešiškai nusiteikę be jokių įrodymų. Jie ne tik patys taip mano, bet ir drįsta aplinkiniams reikšti savo neapgalvotą nuomonę.

Švelniai tariant, išgirstą mokinių elgesį galima pavadinti trumparegišku. To meto visuomenėje, kaip ir dabar (juk kaip mažai kas pasikeitė), buvo fariziejų, kurie tokį elgesį laikė norma. Prisiminkite, kaip juos perspėjo Jėzus Kristus: „Buvo atėjęs Jonas, nevalgus ir negeriantis, tai jie kalbėjo: ‚Jis demono apsėstas‘. Atėjo Žmogaus Sūnus, valgantis ir geriantis, tai jie sako: ‚Štai rijūnas ir vyno gėrėjas, muitininkų ir nusidėjėlių bičiulis.‘“³

Jėzų žeidė dažnas Jo vardo juodinimas, Jo kilnaus elgesio šmeižimas, kandi ir užgauli kritika. Taigi visiškai nekeista, jog kai kurie žmonės panašiai elgiasi su tais, kurie nori sekti Mokytoją. Savaime suprantama, Jėzaus sekėjai suvokia natūralius savo trūkumus ir asmenines klaidas, kurios dėl žmogiško silpnumo, sakyčiau, yra neišvengiamos. Tačiau šio silpnumo akivaizdumas neleidžia pateisinti nuodėmių ir nusikaltimų, teršiančių kieno nors kito gerą vardą, visa tai neva supratingai vadinant tiesiog plepėjimu. Jėzus teigia, jei šeimos tėvui priklijuojama Belzebubo etiketė, namiškiai negali tikėtis ko nors geresnio⁴. Tačiau Jis taip pat paskelbia, jei „kas sako [savo broliui]: ‚Beproti!‘, tas smerktinas į pragaro ugnį“⁵.

Kaip gimsta ši neteisinga nuostata kitų atžvilgiu? Atrodo, kad kai kurie žmonės tarsi nešioja normalų vaizdą iškreipiančius akinius. Jie iš anksto atmeta doro gyvenimo galimybę arba bent jau nuolatines pastangas elgtis teisingai. Visa, į ką jie žvelgia, pasak seno filosofinio posakio, įgauna jų pačių nustatytų išankstinių deformacijų vaizdą. Net ir kilniausi veiksmai jiems tėra veidmainiškas maivymasis, noras iš šalies geriau atrodyti. „Atradę aiškų gėrį, – rašo šventasis Grigalius, – jie iščiupinėja jį, stengdamiesi rasti nors vieną paslėptą trūkumą.“⁶