Kai iškrypimai tampa norma arba kone antrąja asmens prigimtimi, kitiems žmonėms sunku suprasti, jog gerai galvoti apie kitus yra žymiai žmogiškiau ir teisingiau. Šventasis Augustinas pataria: „Stenkitės įgyti tokių dorybių, kurių, galvojate, stinga jūsų broliams. Tada jūs nebematysite jų trūkumų, nes patys jų nebeturėsite.“⁷ Kai kam toks galvojimo ir regėjimo būdas gali pasirodyti naivus. Jie mano esą protingesni ir praktiškesni.

Išankstinis nusistatymas tapo jų vertinimo kriterijumi, todėl, net iki galo neišklausę kito, jie skuba kritikuoti. Paskui galbūt dėl neva plačių pažiūrų arba visuotinai priimtų žaidimo taisyklių jie lyg ir suteikia galimybę apkaltintiems asmenims apsiginti ir oficialiai įrodyti savo nekaltumą. Bet prieš tai juk jau apkaltino... Šitaip nepaisoma elementarių žmogiškų teisių ir moralės, nes kiekvienas, kuris kaltina kitą, pirmiausia privalo įrodyti jo kaltę.

Nebūčiau nuoširdus, jeigu neprisipažinčiau, jog šios mintys yra kažkas daugiau negu citatų rinkiniai iš teorinių traktatų apie teisę ir moralę. Jos pagrįstos daugelio neteisingai apkaltintų žmonių išgyvenimais. Metai iš metų šie kaltinamieji buvo lengvabūdiškai plepančių šmeižikų ir apkalbėtojų taikinys. Tačiau Dievo malonės padedami ir dėl savo nekerštingo būdo jie išvengė net ir menkiausio pykčio. Kartu su šventuoju Pauliumi jie galėtų pasakyti: Mihi pro minimo est, ut a vobis iudicer⁸ – Man mažai rūpi, ką jūs ar žmonių teismas spręstų apie mane. Kaip neretai sakoma, jie galėtų pridurti, kad visa tai menkniekis. Ir tai tiesa.

Iš kitos pusės, mane vis dėlto labai liūdina neteisingai užsipuolančių kitus žmonių dvasios būklė, nes šmeižikai naikina patys save. Lygiai taip kenčiu dėl tų, kurie nežino, kur dingti, išgirdus nepagrįstą ir neretai nedorą kaltinimą. Jie įbauginti. Jie išgyvena košmarą ir net neįsivaizduoja, kad kiti gali šitaip elgtis.

Prieš keletą dienų per šventąsias Mišias skaitėme ištrauką apie skaisčiąją Susaną, kurią du gašlūs vyresnio amžiaus vyrai kaltino begėdiškumu. „Susana sunkiai atsiduso: ,Patekau į spąstus! Nes jei tai darysiu, man bus mirtis; jei to nedarysiu, neištrūksiu iš jūsų rankų.‘“⁹ Kiek kartų pavydžių intrigantų pinklės daugelį dorų žmonių buvo panašiai įvariusios į kampą! Tuomet įvarytiesiems tenka rinktis: arba įžeisti Dievą, arba prarasti savo gerą vardą. Vienintelis priimtinas ir teisingas sprendimas yra kartu ir labai skausmingas. Jie turi apsispręsti: „geriau man patekti į jūsų rankas, negu nusidėti Viešpaties akyse.“¹⁰