Teisė į privatumą

Grįžkime prie neregio išgydymo scenos. Jėzus Kristus atsakė mokiniams, kad neregio nelaimė nėra jo nuodėmių pasekmė, bet galimybė pasirodyti Dievo galybei. Ir Jėzus veikia nuostabiai paprastai, o aklasis praregi.

Paradoksas tas, kad išgydymas ne tik šio žmogaus laimės, bet ir jo vargų pradžia. Jo jau nebepaliks ramybėje. Pirmiausia „kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį“¹¹. Evangelijoje nesakoma, kad jie džiaugėsi išgydymu, bet teigiama, kad jie negalėjo tuo patikėti, nors buvęs neregys įtikinėjo anksčiau buvęs aklas, o dabar matąs. Užuot palikę jį ramybėje džiaugtis savo nauja laime, jie tempia jį pas fariziejus, kurie vėl kamantinėja, kaip čia taip galėję atsitikti. Jis dar kartą atsako: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu.“¹² O fariziejai stengiasi įrodyti, jog to, kas įvyko – o tai, žinoma, buvo malonė ir didelis stebuklas – iš viso nebuvo. Vieni griebiasi smulkių, veidmainiškų ir nelogiškų argumentų: tas žmogus gydęs per šabą, o kadangi dirbti per šabą draudžiama, todėl jie apskritai neigią šį stebuklą. Kiti imasi to, ką šiandien pavadintume tardymu. Pirmiausia jie kreipiasi į neregio gimdytojus: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“¹³ Vyresnybės baimė paskatina tėvus apsidrausti: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegu kalba už save.“¹⁴

Tie, kurie tardo, negali patikėti, nes jie tiesiog nenori tikėti. „Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė: <...> Mes žinome, kad tas žmogus – Jėzus Kristus – nusidėjėlis.“¹⁵

Šis šventojo Jono pasakojimas keliais žodžiais tiksliai atskleidžia, kaip negailestingai paminama kertinė ir prigimtinė kiekvieno žmogaus teisė į pagarbų elgesį.

Ši tema aktuali ir mums. Ir šiandien būtų visai nesunku rasti pavyzdžių, kai iš agresyvaus smalsumo liguistai kišamasi į kitų žmonių asmeninį gyvenimą. Minimalus teisingumas reikalauja, jog, net ir tiriant numanomą prasižengimą, būtų paisoma atsargaus ir blaivaus požiūrio, kad nusikaltimo galimybė iš anksto nebūtų laikoma tikrove. Suprantama, jog tokį nesveiką smalsumą iki smulkmenų nagrinėti ne tik uždraustus, bet ir pageidaujamus veiksmus turime vadinti iškrypimu. Kiekvieno asmens orumą ir teisę tylėti būtina ginti nuo tokių žmonių, kurie it kokie verslininkai įtarinėja kitus arba kišasi į kitų asmeninį gyvenimą. Visi sąžiningi žmonės, tiek krikščionys, tiek nekrikščionys, dažniausiai sutaria dėl šių visuotinių vertybių: noro būti savimi, vengti perdėto dėmesio, teisingumo ir padorumo dėlei neviešinti šeimos vargų, džiaugsmų bei skausmų. Pabrėžtina, jog privatumas apima ir teisę daryti gera neviešinant darbų, vien iš meilės, nejaučiant poreikio skelbti savo tarnystės neturtingiems nuopelnų, drauge apsaugant savo sielą nuo nesantūrių ir suktų, negailestingai besityčiojančių žvilgsnių, nieko nežinančių ir žinoti nenorinčių apie vidinius gyvenimo siekius.

Kaip sunku išvengti šio tiesiog dvokiančio įkyrumo! Dabar yra daugybė būdų neduoti žmogui ramybės. Turiu omenyje ne tik techninius būdus, bet taip pat priimtas diskusijos formas, kurioms sunku pasipriešinti, jeigu nori išlaikyti savo reputaciją. Tokios diskusijos neretai pradedamos nuo teiginio, kad visi elgiasi blogai. Remiantis tokiu niekuo nepagrįstu manymu, atrodytų neišvengiama nuolat kartoti mea culpa ir pulti į savikritiką. O jeigu kuris nors pats savęs nedrabsto purvais, padaroma išvada, kad jis ne tik nepataisomas piktadarys, bet dar ir veidmainis bei pasipūtėlis.

Kitais atvejais elgiamasi dar įmantriau. Šmeiždamas rašantysis ar kalbantysis lyg ir sutinka, kad jūs esate doras žmogus, bet, anot jo, kiti gali su tuo nesutikti ir apšaukti jus vagimi. Taigi kaip tu dabar įrodysi, jog nesi vagis? Arba dar: „Jūs visada tvirtinote, kad jūsų elgesys kilnus ir teisingas. Ar negalėtumėte jį dar kartą įvertinti, nes galbūt dabar jūsų elgesys pasirodys negarbingas ir suktas?“