Dievo gailestingumas

Šiandien Advento pradžia. Labai gerai, kad jau apmąstėme šias sielos priešų žabangas: netvarkingą juslingumą ir lengvabūdiškumą, proto užgaidą atmesti Dievą, pasipūtėlišką pasitikėjimą savimi, kuris tiek meilę Dievui, tiek Jo kūriniams padaro nevaisingą. Šios būsenos gali sukelti didžiulę sumaištį. Todėl liturgija ir kviečia mus melsti dieviškojo gailestingumo: „Į tave, Viešpatie, keliu širdį. O, mano Dieve, Tavimi pasitikiu. Neleisk man būti sugėdintam, neleisk mano priešams džiūgauti.“²⁴ – taip meldėmės šventųjų Mišių įžangos priegiesmyje. O per Atnašavimą vėl grįšime prie šios minties: „Juk niekas šlovės nepraranda, kas Tavim viliasi“.

Dabar, kai artėja mūsų išgelbėjimo metas, iš šventojo Pauliaus lūpų girdime paguodą: „kai pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms, Jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo.“²⁵

Jeigu pasklaidytume Šventąjį Raštą, daugelyje vietų surastume kalbant apie Dievo gailestingumą: jo pilna yra žemė²⁶, jis skirtas visiems Jo vaikams – super omnem carnem²⁷, jis mus apsupa²⁸, eina mūsų priešakyje²⁹, skleidžia visokeriopą pagalbą³⁰, nuolat sutvirtina³¹. Dievas rūpinasi mumis kaip mylintis Tėvas, Jis nuolat prisimena mus dėl savo gailestingumo³², kuris yra „malonus“³³, „didingas kaip debesų gausybė“³⁴.

Jėzus Kristus šitaip glaustai apibendrina visą dieviškojo gailestingumo istoriją: „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“³⁵. Ir dar Viešpats pasakė: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“³⁶. Dieviškas gailestingumas apreiškiamas daugelyje Evangelijos scenų: tada, kai atleidžiama svetimaujant pagautai nusidėjėlei, palyginimuose apie sūnų palaidūną, apie pražuvusią avį, apie dovanojimą skolininkui, stebuklas prikeliant Najino našlės sūnų iš numirusiųjų³⁷. Kiekgi priežasčių Kristus rado, kad galėtų padaryti šį didį stebuklą vien kaip teisingumo aktą! Juk mirė vienintelis vargšės našlės sūnus, teikęs jos gyvenimui prasmę ir galėjęs padėti jai senatvėje. Tačiau Kristus šį stebuklą padarė ne iš teisingumo, o iš užuojautos, nes Jo širdis buvo sujaudinta žmogiškos kančios.

Kokie turėtume jaustis saugūs, suprasdami Dievo gailestingumą: „Tesušunka, kas trokšta pasigailėjimo, ir Aš, kuris esu visada gailestingas, jo išklausysiu.“³⁸ Tai kvietimas ir pažadas, jog tai bus ištesėta. „Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.“³⁹ Mūsų šventumo priešai bus bejėgiai, nes priekyje mūsų žengs Dievo malonė. O jeigu per savo kaltę ar žmogiškąjį silpnumą sukluptume, Viešpats ateis į pagalbą ir padės atsitiesti: „Tu jau esi išmokęs vengti apsileidimo, šalintis puikybės, augti pamaldumu, nevergauti žemiškiems dalykams, rinktis amžina vietoj laikina. Tačiau, kadangi dėl žmogiškojo silpnumo neįstengiame tvirtai žengti tokiame permainingame pasaulyje, gerasis gydytojas paskyrė vaistų nuo paklydimų, o gailestingasis teisėjas neatėmė iš jūsų vilties, kad bus atleista.“⁴⁰