Balzamas akims

Fariziejai nusideda ne todėl, kad nemato Kristuje Dievo, bet kad sąmoningai užsisklendžia ir neleidžia Jėzui, kuris yra šviesa, atverti jų akių¹⁷. Toks uždarumas tiesiogiai paveikia mūsų santykius su kitais. Fariziejus, kuris tiki esąs šviesa ir neleidžia Dievui atverti akių, į savo kaimyną žvelgs neteisingai, išdidžiai: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas.“¹⁸ Šitaip jis meldžiasi. O buvusį neregį, atkakliai tvirtinantį savo stebuklingąjį išgijimą, įžeidinėja: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?! Ir išvarė jį lauk.“¹⁹

Tarp nepažįstančiųjų Kristaus yra daugybė sąžiningų žmonių, kurie gerbia kitus ir žino, kaip nuoširdžiai, šiltai ir gražiai elgtis. Jeigu netrukdysime Kristui išgydyti mūsų aklumo, jeigu leisime Viešpačiui panaudoti purvą, kuris Jo rankose tampa veiksmingu balzamu, galėsime pažinti žemiškąją tikrovę, o dieviškąją realybę išvysime naujoje tikėjimo šviesoje. Būsime įgiję aiškų regėjimą.

Toks ir yra krikščionio pašaukimas. Esame pakviesti pilnatvei meilės, kuri yra kantri. „Meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“²⁰.

Kristaus meilė nėra tik gražūs jausmai artimiesiems, tik polinkis į filantropiją. Meilė, Dievo liejama į mūsų sielą, iš vidaus keičia protą ir valią. Ji suteikia antgamtinį pagrindą draugystei ir džiaugsmą daryti gera.

Kontempliuokite paralyžiuotojo išgydymo sceną, atpasakotą „Apaštalų darbuose“. Petras ir Jonas ėjo į šventyklą ir kelyje sutiko prie vartų sėdintį žmogų, iš prigimties buvusį luošą. Viskas primena neregio išgydymą. Tačiau dabar mokiniai nebegalvoja, jog tai susiję su luošio ar jo tėvų nuodėmėmis. Ir jie sako jam: „Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“²¹ Anksčiau jie sėjo panieką, dabar – gailestį. Pirmiau jie iš anksto teisė, o dabar stebuklingai gydo Viešpaties vardu. Kristus visuomet eina pro šalį! Jis ir toliau gyvena savo mokiniuose, krikščionyse, vaikšto pasaulio gatvėmis bei aikštėmis. Ir karštai Jo maldauju „pereiti per sielas“ tų, kurie dabar manęs klausosi.