Šiandienė šventė yra taikos šventė. Senoji Verbų šventės simbolika primena sceną iš „Pradžios knygos“: „Palaukęs dar septynias dienas, jis vėl išleido iš arkos balandį. Vakaro metu balandis sugrįžo pas jį, ir štai jo snape buvo nuskintas alyvmedžio lapas! Nojus nūn žinojo, kad vandenys žemėje jau buvo nusekę.“¹ Prisimename, jog Dievo ir Jo žmonių sąjunga patvirtinama ir įkuriama Kristuje, nes „Jis yra mūsų sutaikinimas“².

Mūsų Šventosios Katalikų Bažnyčios liturgijoje, taip nuostabiai sujungiančioje ir apibendrinančioje tai, kas sena, ir tai, kas nauja, šiandien randame gilaus džiaugsmo pilnus žodžius: „Jeruzalės vaikučiai su alyvų šakelėmis rankose pasitiko Viešpatį, šaukdami ir giedodami: Osana aukštybėse.“³

Šitas Jėzaus pasveikinimo šūksnis mūsų sielose susilieja su sveikinimu, aidėjusiu Jo gimimo metu Betliejuje. Anot šventojo Luko, „Jam jojant žmonės tiesė ant kelio drabužius. Besiartinant prie Alyvų kalno šlaito, visas mokinių būrys pradėjo džiaugsmingai ir skardžiai šlovinti Dievą už visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję. Jie šaukė: Garbė karaliui, kuris ateina Viešpaties vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“⁴

Ramybė žemėje

Pax in cœlo – ramybė danguje. Tačiau pažvelkime į pasaulį. Kodėl žemėje nėra ramybės? Ne, čia ramybės nėra, yra tiktai tariama ramybė – balansavimas, paremtas baime ir netvirtais įsipareigojimais. Nėra ramybės net Bažnyčioje. Ji apsupta įtampos, draskančios baltą Kristaus Sužadėtinės tuniką. Taip pat nėra ramybės daugelyje širdžių, kurios nenuilstama veikla veltui stengiasi pridengti savo sielos neramumus, veltui vaikosi menko pasitenkinimo daiktais, laikinai ne tik pripildančiais, bet ir paliekančiais liūdesio kartėlį.

„Palmės šakelės, – rašo šventasis Augustinas, – yra pagarbos ir atidavimo ženklas, jos reiškia pergalę. Mūsų Viešpats rengiasi nugalėti mirdamas ant kryžiaus. Su kryžiaus ženklu Jis rengiasi savo triumfui prieš šėtoną, mirties karalaitį.“⁵ Kristus yra mūsų ramybė, nes Jis nugalėjo. Jis pasiekė pergalę, kai atkaklioje kovoje grūmėsi prieš žmonių širdyse susikaupusį blogį.

Kristus yra ne tik mūsų ramybė, bet ir kelias⁶. Jeigu siekiame ramybės, turime sekti Jo pėdomis. Taika yra karo ir kovos padarinys, rezultatas vidinės asketinės kovos, padedančios kiekvienam krikščioniui atsilaikyti prieš viską, kas nėra iš Dievo: prieš puikybę, juslingumą, savanaudiškumą, paviršutiniškumą, širdies siaurumą. Beprasmiška išoriškai raginti žmogų nusiraminti, jeigu nėra ramybės jo sąžinėje, jo sielos gelmėse, nes „iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai“⁷.