Kova – meilės ir teisingumo įsipareigojimas

Argi nesenamadiška šitaip svarstyti? Ar, įvilkus į šiuolaikinę, pseudomoksliniais terminais pagrįstą kalbą, tai nėra tik bandymas pridengti asmeninius trūkumus? Argi žmonės nėra nebyliai susitarę, kad tikrai vertingi yra kiti dalykai: pinigai, už kuriuos galima viską nusipirkti; įtaka, nors ir laikina; apsukrumas, leidžiantis visada pasinaudoti kitais; tariamoji branda, vadinama „suaugusiojo“ būsena, pranokstančia tai, kas šventa?

Nesu ir niekada nebuvau pesimistas, nes tikėjimas mane moko, kad Kristus nugalėjo kartą ir visiems laikams. Kaip savo pergalės užstatą Jis paliko mums įsakymą ir kartu įpareigojo kovoti. Mes, krikščionys, savo noru prisiėmėme šį meilės įsipareigojimą, atsakydami į dieviškosios malonės pašaukimą. Ši pareiga ragina mus atkakliai kovoti, nes suvokiame, jog esame tokie pat silpni, kaip ir kiti žmonės. Tačiau negalime pamiršti, kad, jeigu taikysime savo turimas priemones, tapsime pasaulio druska, šviesa ir raugu, būsime Dievo paguoda.

Mūsų valingas apsisprendimas Meilei kartu yra ir įsipareigojimas teisingumui. Šios bendros visų krikščionių pareigos vykdymas yra tarsi nuolatinis mūšis. Visa Bažnyčios tradicija apibūdina krikščionis kaip milites Christi – Kristaus karius. Tai kariai, nuolat kovojantys su savo blogais polinkiais, kariai, nešantys ramybę pasauliui, kuriame stokojama antgamtinio požiūrio ir dėl praktinio naivumo visai nenorima klausytis tokių kariškų kalbų. Tokia išankstinė pasaulio nuostata verčia manyti, kad, laikydami save milites Christi, būsime gundomi tikėjimą panaudoti laikiniems tikslams, galbūt prievartauti mažas ir izoliuotas grupeles. Šitoks liūdnas supaprastinimas yra visiškai nelogiškas ir dažnai rodo vien bailumą bei patogumų ieškojimą.

Nėra nieko svetimesnio krikščioniškam tikėjimui kaip fanatizmas – ši keista šventumo ir bedievystės sąjunga – kad ir kokį pavidalą ji beįgautų. Toks pavojus neegzistuotų, jeigu savo kovą suprastume taip, kaip mus mokė Kristus: kiekvienas turi kovoti su savimi, nuolat atnaujinti pastangas vis labiau mylėti Dievą, vengti egoizmo, tarnauti visiems žmonėms. Neigti šią kovą, kad ir kuo tai pateisintum, reikštų pasiduoti dar net nepradėjus kovoti. Tuomet siela be tikėjimo yra sugniuždyta, niekingų malonumų šen bei ten blaškoma.

Dvasinis mūšis Dievo ir visų tikėjimo brolių akivaizdoje – tai buvimo krikščionimi būdas. Vadinasi, kas nekovoja, išduoda Jėzų Kristų ir visą Jo Mistinį Kūną, kuris yra Bažnyčia.