Ganytojų atsakomybė

Kristaus Bažnyčioje visi yra įpareigoti atkakliai stiprinti ištikimybę Kristaus mokymui. Nuo to nė vienas nėra atleistas. Jeigu ganytojai nesistengtų patys turėti jautresnę sąžinę ir nebūtų ištikimi tikėjimo dogmoms bei moraliniam mokymui, kitaip sakant, nepuoselėtų šventojo tikėjimo paveldo, tada pasigirstų pranašiški Ezekielio žodžiai: „Marusis, pranašauk Izraelio ganytojams – pranašauk ir sakyk jiems, ganytojams:‚Taip kalbėjo Viešpats Dievas. Vargas jums, Izraelio ganytojai, ganantys save pačius! Argi nėra ganytojų pareiga ganyti kaimenę? Jūs valgote taukus, rengiatės vilna <...>. Silpnos jūs nestiprinote, sergančios negydėte, sužeistos netvarstėte, žūstančios negrąžinote ir paklydusios neieškojote, bet valdėte jas jėga, net šiurkštumu!“¹⁹

Tai rimtas priekaištas. Bet Dievas dar labiau įžeidžiamas, kai tie, kurie gavo uždavinį rūpintis visų dvasine gerove, skriaudžia sielas, neatgaivindami jų krištoliniu Krikšto vandeniu, nestiprindami jas raminančiu Sutvirtinimo aliejumi, nevesdami pas Teisiantįjį, kuris atleidžia, nemaitindami maistu, kuris suteikia amžinąjį gyvenimą.

Kada taip gali atsitikti? Tada, kai nebekovojamas šis taikus karas. Kiekvienas, nepakilęs kovai, patenka į tam tikros vergijos pavojų. Ši grynai žmogiško požiūrio vergija gali sukaustyti grandinėmis kūniškąją širdį, nes ji yra laikinos įtakos ar laikino prestižo siekio vergija, tuštybės vergija, pinigų vergija, gašlumo vergija…

Jeigu Dievas jums leistų patirti tokį išbandymą, jeigu susidurtumėte su ganytojais, nevertais šio vardo, nenusigąskite. Kristus pažadėjo Bažnyčiai neklystamą ir patikimą pagalbą, bet Jis negarantavo kiekvieno ją sudarančio nario ištikimybės. Nariams niekada nepritrūks malonės – gausios ir dosnios, jeigu jie atliks tą nedidelį darbą, kurio iš jų prašo Dievas; jeigu jie budės ir Dievo malonės padedami stengsis šalinti kliūtis kelyje į šventumą. Bet jeigu jie, net ir užimdami aukštas pareigas, nekovos, tai atsidurs labai žemai Dievo akyse. „Aš žinau tavo darbus: tave vadina gyvu, o tu esi lavonas. Prabusk ir stiprink, kas dar nenumirę! Aš nerandu tavo darbų, kurie būtų atlikti mano Dievo akivaizdoje. Todėl prisimink, kaip esi priėmęs ir išgirdęs: laikykis to ir atsiversk.“²⁰

Šį pamokymą pirmame mūsų eros amžiuje šventasis Jonas skyrė Sardų miesto Bažnyčios vadovui. Taigi matome, kad kai kurių ganytojų galimas atsakomybės susilpnėjimas nėra vien tik šiuolaikinis reiškinys. Jis pastebėtas jau apaštalų laikais, tuo pat metu, kai žemėje gyveno mūsų Viešpats Jėzus Kristus. Paprasčiausiai niekas negali būti saugus, jeigu nekovoja su savimi. Niekas negali išsigelbėti pats. Visiems mums Bažnyčioje reikia tų konkrečių savęs stiprinimo priemonių: nuolankumo, leidžiančio priimti pagalbą ir patarimus; apsimarinimų, sudrausminančių širdį ir leidžiančių joje karaliauti Kristui; nuolatinio Doktrinos mokymosi, padedančio išlaikyti ir skleisti mūsų tikėjimą.