„Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda Jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.“¹ Ši Evangelijos pagal Joną vieta leidžia skaitytojui suprasti, kad artėja didžios svarbos įvykis. Įžanga, pilna švelnaus meilės jaudulio, primena tai, ką randame Evangelijoje pagal Luką: „Trokšte troškau – sako mūsų Viešpats, – valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas.“² Pradėkime nuo čia ir melskime Šventąją Dvasią suteikti malonę, kad suprastume kiekvieną Kristaus žodį ir gestą. Juk norime gyventi antgamtinį gyvenimą – pats mūsų Viešpats troško atiduoti save, kad pamaitintų mūsų sielas. Ir mes pripažįstame, jog tiktai Jis turi „amžinojo gyvenimo žodžius“³.

Tikėjimas įgalina mus Simono Petro žodžiais tarti: „Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis.“⁴ Būtent toks tikėjimas, lydimas atsidavimo, leidžia mums drąsa varžytis su Jonu – prisiglausti ir ilsėtis ant Mokytojo krūtinės⁵. Mokytojo, taip karštai pamilusio savuosius, pasiryžusio, kaip ką tik girdėjome, jiems parodyti savo meilę iki galo.

Visos mūsų pastangos bent šiek tiek žodžiais paaiškinti Didžiojo Ketvirtadienio paslaptį bus per menkos. Tačiau iš dalies nesunku įsivaizduoti Jėzaus širdies jausmus, būnant su draugais, tą Jo paskutinį vakarą prieš Kalvarijos auką.

Pagalvokime žmogiškai: du vienas kitą mylintys žmonės turi atsisveikinti. Jie norėtų būti kartu amžinai, bet vienokia ar kitokia pareiga verčia juos išsiskirti. Kadangi jie negali patenkinti savo troškimo pasilikti vienas su kitu, tai reiškia, jog žmogaus meilė, kad ir kokia didelė bebūtų, yra ribota. Ji tegali būti reiškiama simboliškai. Atsisveikindami žmonės keičiasi dovanomis arba nuotraukomis, persmelktomis tokių karštų linkėjimų, kad, regis, tos nuotraukos ims ir užsiliepsnos. Žmonės daugiau nieko negali, nes jų, kaip kūrinių, galia nėra tokia beribė lyginant su jų troškimais.

Ko negalime padaryti mes, gali Viešpats. Jėzus Kristus, tobulas Dievas ir tobulas Žmogus, palieka mums ne simbolį, bet pačią tikrovę. Jis pats lieka su mumis. Jis ne tik įžengs pas Tėvą, bet ir liks tarp žmonių. Jis mums paliks nepaprastą, Jį primenančią dovaną. Tai ne laiko temdomas atvaizdas, tarsi kokia blunkanti ir geltonuojanti nuotrauka, reikšminga tik bendraamžiams. Duonos ir vyno pavidalu Jis iš tiesų yra čia savo Kūnu ir Krauju, savo Siela ir dieviškumu.