Didžiojo Ketvirtadienio apmąstymai eina į pabaigą. Jeigu Viešpats jau padėjo mums – o Jis visada yra pasirengęs tai padaryti, jei tik atveriame Jam širdis – pajusime poreikį atsiliepti į Jo meilę, kuri yra visų svarbiausia. Ir mes mokėsime savo tarnyste paskleisti šią meilę tarp kitų žmonių. „Aš jums daviau pavyzdį“³², – sakė Jis, savo mokiniams numazgojęs kojas per Paskutinę vakarienę. Išmeskime iš savo širdžių puikybę, ambicijas ir norą būti svarbesniems už kitus. Tada ramybė bei džiaugsmas, kaip asmeninio pasiaukojimo išraiška, įsiviešpataus mumyse ir aplink mus.

O baigdamas, kaip mylintis vaikas, vieną mintį skiriu Marijai, Dievo Motinai ir mūsų visų Motinai. Atleiskit man, nes vėl sugrįšiu prie kito vaikystės prisiminimo – prie paveiksliuko, kuris buvo labai paplitęs mano šalyje, kai Pijus X ragino kuo dažniau priimti Komuniją. Tai paveikslėlis Marijos, garbinančios šventąją Ostiją. Šiandien, kaip ir tomis dienomis, ir kaip visada Švenčiausioji Mergelė Marija moko mus bendrauti su Jėzumi, surasti Jį įvairiausiomis aplinkybėmis, ypač per visų svarbiausiąją šventųjų Mišių aukojimo akimirką, kada dabartis jungiasi su amžinybe. Jėzus aukščiausio kunigo gestu visa pritraukia prie savęs ir divino afflante Spiritu – Šventosios Dvasios įkvėpimu – įteikia Dievui Tėvui.