Šią savaitę, kurią krikščionių tauta tradiciškai vadina Didžiąja, dar kartą siūloma apmąstyti ir išgyventi paskutinius Jėzaus gyvenimo žemėje momentus. Visa, kas įvairiomis formomis kalba apie tų dienų pamaldumą, tikrai yra nukreipta į Prisikėlimą, kuris, kaip sako šventasis Paulius, yra mūsų tikėjimo pagrindas¹. Tačiau neturėtume žengti šiuo keliu per daug skubotai, neleiskime, kad pro akis praslystų vienas labai paprastas, gal neretai menkai pastebimas faktas. Nesugebėsime dalyvauti mūsų Viešpaties Prisikėlime, jeigu neprisijungsime prie Jo Kančios ir Mirties². Kad galėtume lydėti Kristų Jo šlovėje Didžiosios savaitės pabaigoje, pirmiausia turime įsilieti į Jo pasiaukojimą ir jaustis viena su Juo, mirusiu Kalvarijoje.

Kristaus kilnus pasiaukojimas priešingas nuodėmei – nepriimtinai, bet nepaneigiamai tikrovei: mysterium iniquitatis^** – nedorybės paslapčiai, nes ji yra nepaaiškinamas kūrinio, iš puikybės sukylančio prieš Dievą, blogis. Istorija sena kaip žmonija. Prisimename pirmųjų tėvų nuopuolį, vėliau aibę nesibaigiančių nuopuolių, žyminčių žmonių elgesį amžių slinktyje ir galiausiai – mūsų pačių maištingumą. Nelengva suvokti patį nuodėmės ydingumą ir tai, ką apie ją mums sako tikėjimas. Pagalvokime: net ir žmogiškame kontekste įžeidimo dydį dažnai lemia nuskriaustosios pusės padėtis, jos socialinis statusas ir asmeninės savybės. O nuodėme žmogus įžeidžia patį Dievą, tai yra kūrinys išsižada savo Kūrėjo.

Visgi „Dievas yra meilė“³. Virš pykčio prarajos, kurią atveria nuodėmė, nusitiesia Jo begalinės Meilės tiltas. Dievas neapleido žmonių. Jis numatė, kad Senojo Įstatymo aukų nepakaks mūsų kaltėms ištaisyti ir prarastą vienybę atkurti. Žmogus, kuris yra Dievas, turės paaukoti pats Save. Mėgindami bent kiek prisiliesti prie šios nesuvokiamos paslapties, įsivaizduokime Švenčiausiąją Trejybę, vidiniu ir neišardomu begalinės meilės bendravimu svarstančią, ką daryti. Jos amžinu sprendimu vienatinis Dievo Sūnus prisiima žmogaus padėtį ir neša mūsų menkumo bei sielvarto naštą, kad užbaigtų tos naštos kelią prikaltas vinimis prie medžio gabalo.

Visas Kristaus gyvenimas nuo pat gimimo Betliejuje buvo pripildytas šio karšto troškimo įvykdyti iš Dievo Tėvo gautą gelbėjimo priesaką. Per visus trejus viešosios veiklos metus mokiniai girdėjo Jį nuolat kartojantį, kad Jo maistas yra vykdyti valią to, kuris Jį yra siuntęs⁴. Ir taip tęsėsi iki pirmosios Didžiojo Penktadienio popietės, kai pasiaukojimas buvo baigtas ir Jis, „nuleidęs galvą, atidavė dvasią“⁵. Šiais žodžiais apaštalas šventasis Jonas aprašo Kristaus mirtį. Jėzus, nešdamas kryžiaus naštą, slegiamas visų žmonių kalčių, miršta dėl grubios mūsų nuodėmių niekšybės.

Pamąstykime apie Viešpaties, žaizdoto nuo galvos iki kojų, meilę mums. Pasinaudodami senovės rašytojo žodžiais, nors ir neišreiškiančiais visos tiesos, bet jai gana artimais, galime kartoti: „Kristaus kūnas yra kančios paveikslas.“ Pamatę sumuštą ir sudaužytą Kristų, tiesiog be gyvybės likusį Jo kūną, nuimamą nuo kryžiaus ir atiduodamą Jo Motinai, pamatę šitaip suniokotą Jėzų, galėtume pagalvoti, kad tai aiškus pralaimėjimo įrodymas. Kur tos Jį sekusios minios, kur Jo pranašauta karalystė? Bet tai yra pergalė, o ne pralaimėjimas. Dabar labiau negu bet kada esame arčiau prisikėlimo momento bei tos šlovės, kurią Jis pasiekė klusnumu.