Tikėjimas Kristumi, mirusiu, prisikėlusiu ir esančiu šalia kiekvieną gyvenimo akimirką, nušviečia sąžinę. Tikėjimas skatina mus visomis jėgomis dalyvauti įvairių žmonijos istorijos raidos situacijų ir problemų sūkuryje. Krikščionis nėra tremtinys istorijoje, kuri prasidėjo pasaulio sukūrimu ir pasieks savo pilnatvę laikų pabaigoje. Jis yra žmonių miesto pilietis, bet jo siela ilgisi Dievo. Gyvendamas žemėje, jis jaučia Dievo meilę ir laiko ją galutiniu tikslu, kuriam pašaukti visi žmonės.

Jeigu mano patirtis galėtų ką nors įtikinti, pasakyčiau, jog visada į savo kunigišką ir sielų ganytojo darbą žiūrėjau kaip į būdą padėti kiekvienam asmeniui, kaip padėti kiekvienam deramai gyventi ir atskleisti tai, ko iš jo konkrečiai prašo Dievas. Ir tai dariau jokiu būdu nepaneigdamas asmens šventumo ir palaimintos atsakomybės – šių pamatinių krikščioniškos sąžinės bruožų. Toks veiklos būdas ir tokia dvasia remiasi pagarba Dievo apreikštos tiesos transcendencijai ir žmogaus asmeninei laisvei. Esu tikras, jog istorija nėra kaip nors apribota ir nulemta, bet yra atvira daugybei galimybių, ir Dievas leidžia žmonėms visas jas atskleisti.

Sekti Kristų – tai nereiškia pabėgti į šventyklą ir abejingai trūkčioti pečiais matant visuomenės raidą, ignoruojant visų žmonių, visų tautų laimėjimus ar jų paklydimus. Priešingai, krikščioniškas tikėjimas įgalina mus matyti pasaulį kaip Dievo kūrybą ir vertinti visą jos kilnumą bei grožį, pripažinti orumą kiekvieno žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą. Tikėjimas leidžia mums žavėtis nuostabiausia laisvės dovana, kuri padaro mus savo veiksmų šeimininkais ir, Dangaus malonei padedant, įgalina judėti keliu į amžinybę.

Tikėjimas būtų labai susiaurintas ar net sumenkintas iki paprasčiausios ideologijos ir paverstas politiniu ir religiniu šūkiu, jei nežinomo dieviškojo autoriteto vardu leistų pasmerkti tuos, kurie apie iš esmės atviras daugybei sprendimų problemas mąsto ne taip, kaip mes.