Didysis Nepažįstamasis

Skaitydami „Apaštalų darbuose“ apie Sekmines – tą dieną, kai Šventoji Dvasia ugnies liežuvių pavidalu nusileido ant Viešpaties mokinių, suvokiame, jog esame dalyviai didžiulės Dievo galios apraiškos, po kurios Bažnyčia ima tiesti kelią visų tautų link. Kristaus pergalė, pasiekta Jo klusnumu, auka ant kryžiaus ir prisikėlimu – Jo triumfu prieš mirtį ir nuodėmę – tą dieną aiškiai atsiskleidžia visu savo dieviškumu.

Mokiniai, Prisikėlusiojo šlovės liudininkai, buvo pripildyti Šventosios Dvasios galios. Jų protai ir širdys atsivėrė naujai šviesai. Iki tol jie sekė Kristų ir su tikėjimu priėmė Jo mokymą, bet ne visada pajėgė suvokti visą šio mokymo prasmę. Reikėjo, kad nužengtų tiesos Dvasia, padedanti mokiniams suprasti visus dalykus¹. Jie žinojo, kad tik Jėzus turi amžinojo gyvenimo žodžius ir buvo pasirengę Jį sekti bei atiduoti už Jį savo gyvybę. Visgi jie buvo silpni ir išbandymo valandą išsilakstė, palikdami Jį vieną. Per Sekmines visa tai jau buvo praeitis, nes Šventoji Dvasia, galybės Dvasia, pavertė juos tvirtais, stipriais ir ryžtingais vyrais. Apaštalų žodis galingai ir gyvai suskamba Jeruzalės gatvėse bei aikštėse.

Į miestą iš visų kraštų susirinkę vyrai ir moterys stebėdamiesi klausė: „Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis.“² Stebuklai, vykstantys jų akyse, verčia įdėmiai klausytis apaštalų žodžių. Pati Šventoji Dvasia, veikianti per Viešpaties mokinius, sujaudindavo klausytojų širdis ir palenkdavo jas tikėti. Šventasis Lukas pasakoja mums, jog po to, kai šventasis Petras žodžiu paskelbė apie Kristaus prisikėlimą, daugelis ten buvusiųjų ėjo prie jo klausdami: „Ką mums daryti, broliai?“, apaštalas jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną.“ Ir, kaip pasakoja tekstas, tą dieną apie tris tūkstančius žmonių prisijungė prie Bažnyčios³.

Iškilmingas Šventosios Dvasios išsiliejimas per Sekmines nebuvo vienintelis Dvasios veiksmas. Vargu ar rastume „Apaštalų darbuose“ nors puslapį, kuriame nebūtų kalbama apie Dvasią ir Jos veikimą, apie tai, kaip Ji veda, nukreipia ir žadina ankstyvosios krikščioniškos bendruomenės gyvenimą bei įkvepia darbą. Tai Ji įkvepia šventajam Petrui žodžius⁴, stiprina mokinių tikėjimą⁵, sutvirtina pagonių atsivertimą⁶, pasiunčia Saulių ir Barnabą į tolimas šalis, kur jie atveria naujų kelių Jėzaus mokymui⁷. Žodžiu, visur jaučiame Jos buvimą ir veikimą.

Sekminių aktualumas

Gili tikrovė, kurią įžvelgiame Šventojo Rašto tekstuose, nėra praeities atsiminimai, koks nors jau istorijos palaidotas Bažnyčios aukso amžius. Nepaisant mūsų silpnybių ir nuodėmių, ši gili tikrovė yra Bažnyčios realija ir šiandien, ir visais laikais. „Aš paprašysiu Tėvą, ir jis duos jums kitą Globėją, kuris liktų su jumis per amžius“⁸, – pasakė Viešpats savo mokiniams. Jėzus ištesėjo pažadą. Jis prisikėlė iš numirusių ir, susijungęs su amžinuoju Tėvu, siunčia mums Šventąją Dvasią, kad mus pašventintų ir teiktų gyvybę.

Dievo galia nušviečia Žemės veidą. Šventoji Dvasia padeda Kristaus Bažnyčiai visur būti iškiliu ženklu, visoms tautoms ir visiems žmonėms apreiškiančiu Dievo gerumą ir Jo meilę⁹. Nors ir esame labai riboti, galime su džiaugsmu ir pasitikėjimu žvelgti į dangų, nes Dievas mus myli ir vaduoja iš nuodėmių. Šventosios Dvasios buvimas ir Jos veikimas Bažnyčioje yra amžinosios laimės, džiaugsmo ir Dievo teikiamos ramybės nuojauta bei garantija.

Esame Ja taip pat pakrikštyti, kaip ir tie pirmieji tikintieji, atėję pas Petrą per Sekmines. Per Krikštą Dievas Tėvas tapo mūsų gyvenimo šeimininku, padarė mus Kristaus gyvenimo dalininkais ir suteikė Šventąją Dvasią. Šventasis Raštas sako, jog Dievas išgelbėjo mus „Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo. Jis mums dosniai išliejo tos Dvasios per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kad, nuteisinti Jo malone, taptume viltimi amžinojo gyvenimo paveldėtojais“¹⁰.

Mūsų silpnumo ir pralaimėjimų patirtis arba, pavyzdžiui, save krikščionimis vadinančių žmonių susiskaldymas, sukeltas menkumo ir akivaizdžiai nevykusių, iškreiptų apaštalavimo iniciatyvų, – visa tai leidžia geriau suvokti nuodėmės tikrovę ir žmogaus ribotumą. Kita vertus, tai gali būti mūsų tikėjimo išbandymas, o gundymai ir abejonės gali priversti klausti: kur yra Dievo jėga ir galia? Tuomet turime stengtis būti dar ištikimesni, veikti su didesniu tyrumu ir naujomis jėgomis, šitaip įgyvendindami vilties dorybę.

Leiskite papasakoti tokį įvykį, man atsitikusį prieš daugelį metų. Turėjau vieną plačios širdies draugą, kuris buvo netikintis. Kartą rodydamas į gaublį jis pasakė: „Pažiūrėkite nuo Šiaurės iki Pietų, nuo Rytų iki Vakarų“. „Ir ką tu nori, kad aš pamatyčiau?“ – paklausiau. Jis atsakė: „Kristaus žlugimą. Tiek daug amžių žmonės stengėsi įdiegti Jo mokymą į savo gyvenimą ir štai rezultatai.“ Iš pradžių mane apėmė gilus liūdesys. Tikrai skaudu buvo suvokti, kad daugelis žmonių dar nepažįsta Viešpaties, o iš Jį pažįstančių daugelis gyvena taip, tarsi Jo nė nepažinotų.

Tačiau šis liūdesys truko labai neilgai. Jį greitai nugalėjo meilė ir dėkingumas. Juk Jėzus norėjo, kad kiekvienas žmogus laisva valia bendradarbiautų atpirkimo darbe. Kristus nežlugo: jo mokymas ir gyvenimas nuolat duoda vaisių, kurie visada yra veiksmingi. Jo vykdomas atpirkimas yra pakankamas ir netgi perteklinis.

Dievas nori ne vergų, bet vaikų ir todėl Jis gerbia mūsų laisvę. O gelbėjimo darbas tebesitęsia, ir kiekvienas iš mūsų jame dalyvauja. Remiantis įspūdingu šventojo Pauliaus aiškinimu, tokia yra paties Kristaus valia, kad savo kūnu ir gyvenimu papildytume tai, ko dar trūksta Kristaus kančiai, stengdamiesi pro Corpore eius, quod est Ecclesia¹¹, dėl Jo Kūno, kuris yra Bažnyčia.

Tikrai verta, atsiliepus į Dievo meilę ir Jo pasitikėjimą, rizikuoti savo gyvenimu bei visiškai, iki galo Jam atsiduoti. Visų pirma, tikrai verta itin rimtai žiūrėti į savo krikščioniškąjį tikėjimą. Kai kalbame „Tikėjimo išpažinimą“, sakome tikį į vieną Dievą visagalį Tėvą, Jo Sūnų Jėzų Kristų, kuris mirė ir prisikėlė, ir Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją. Mes patvirtiname, kad Bažnyčia – viena, šventa, visuotinė ir apaštalinė – yra Šventosios Dvasios gaivinamas Kristaus Kūnas. Mes džiūgaujame dėl nuodėmių atleidimo ir dėl vilties prisikėlimo iš numirusių. Tačiau ar šie žodžiai prasismelkia iki pačių mūsų širdies gelmių? Gal jie pasilieka vien mūsų lūpose? Sekminių dieviškoji pergalės, džiaugsmo ir ramybės žinia turėtų būti nepajudinamas kiekvieno krikščionio minčių, veiklos ir gyvenimo pagrindas.

Dievo galia ir žmonių silpnumas

Non est abbreviata manus Domini¹² – Viešpaties ranka nesutrumpėjo. Šiandien Dievas ne mažiau galingas nei kada nors anksčiau. Jo meilė žmogui nesumažėjo. Tikėjimas moko, kad visa kūrinija, žemės ir dangaus kūnų judėjimas, geri kūrinių darbai ir visa, kas yra pasiekta istorijoje, – trumpai tariant, viskas ateina iš Dievo ir į Jį krypsta.

Šventoji Dvasia gali veikti nepastebimai, nes Dievas neatskleidžia savųjų planų. Be to, nuodėmė sudrumsčia ir užtemdo dieviškųjų dovanų regėjimą. Visgi tikėjimas primena, jog Dievas visada veikia. Jis sukūrė mus ir palaiko mūsų egzistenciją, savo malone veda visą kūriniją į garbingą Dievo vaikų laisvę¹³.

Krikščioniškoji tradicija laikyseną Šventosios Dvasios atžvilgiu apibūdino vienu žodžiu: paklusnumas. Turime būti itin jautrūs Šventosios Dvasios veikimui: Jos dalijamoms dovanoms, Jos įsteigtiems judėjimams ir institucijoms, jausmams ir mūsų širdies įkvėpimams. Šventoji Dvasia įgyvendina Dievo darbus pasaulyje. Ji, kaip skaitome liturginiame himne, yra malonės teikėja, širdžių šviesa, sielos svečias, mūsų poilsis darbuose, mūsų paguoda liūdesyje. Be Jos pagalbos žmoguje nėra nieko tyra ir vertinga, nes Ji nuvalo, kas sutepta, gydo tai, kas sužeista, šildo tai, kas atšalę, pataiso tai, kas sugadinta. Ji plukdo žmones į saugų išgelbėjimo ir amžinojo džiaugsmo užutėkį¹⁴.

Tikėjimas Šventąja Dvasia turi būti visavertis. Jis nėra miglota Šventosios Dvasios buvimo šiame pasaulyje nuovoka, bet aiškiai matomas ir su dėkingumu priimamas ženklas – ypatingu būdu pripildyta Jos galios apraiška. Kai ateis Tiesos Dvasia, sako Viešpats, „Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs“¹⁵. Dėl Kristaus nuopelnų Šventoji Dvasia pašventina mus.

Taigi negali būti tikėjimo Šventąja Dvasia, jeigu nėra tikėjimo Kristumi, Jo mokymu, Jo sakramentais, Jo Bažnyčia. Žmogus negali gyventi krikščionišku tikėjimu, tikrai tikėti Šventąja Dvasia, jeigu nemyli Bažnyčios ir nepasitiki Ja. Nuoseklus krikščionis, būdamas Bažnyčios sūnus, nesprendžia apie Ją vien iš išorės, neužsiima vien kai kurių Bažnyčios atstovų ydų ir trūkumų kritika. Negaliu nepriminti itin svarbaus ir gausaus dieviškojo Globėjo veikimo, kai kunigas, ant altoriaus aukodamas šventąsias Mišias, atnaujina Kalvarijos auką.

Mes, krikščionys, nešiojamės didįjį malonės lobį moliniuose induose¹⁶. Dievas patikėjo savo dovanas silpnai ir trapiai žmogiškai laisvei. Nors Dievas tikrai padeda, geidulingumas, patogumų pomėgis ir išdidumas neretai skatina mus atmesti Jo malonę ir pulti į nuodėmę. Daugiau kaip dvidešimt penkerius metus, kai kalbu „Tikiu į Dievą Tėvą“, patvirtindamas savo tikėjimą Bažnyčios dieviškumu, kartoju žodžius: „vieną, šventą, visuotinę, apaštalinę“. Ir neretai dar priduriu: „nepaisant visko“. Kai užsiminus apie šį įprotį manęs paklausia, kodėl taip darau ir ką tai reiškia, atsakau: „Galvoju apie tavo ir savo nuodėmes.“

Nors tokia yra tikrovė, bet ji anaiptol nesuteikia teisės, žvelgiant išimtinai žmogišku žvilgsniu, nei smerkti, nei teisti Bažnyčios, nepaisyti Jos teologinio matmens. Juk nedera spręsti apie Bažnyčią vien remiantis didesniais ir mažesniais kai kurių krikščionių nuopelnais arba jų klaidomis. Toks vertinimas būtų labai paviršutiniškas. Bažnyčioje visų svarbiausia yra ne žmonių veikla, bet Dievo veikimas. Tarp mūsų esantis Kristus – štai kas yra Bažnyčia. Ji yra Dievas, kuris prisiartina prie žmonių ir juos gelbėja, kuris kviečia juos apreiškimu ir šventina savo malone, kuris palaiko nuolatine pagalba didesniuose ir mažesniuose kasdienio gyvenimo mūšiuose.

Gal vieną dieną neteksime pasitikėjimo kitais žmonėmis, gal būsime priversti pernelyg nepasikliauti netgi savimi, gal kiekvieną dieną baigsime tikros ir nuoširdžios atgailos aktu – mea culpa. Tačiau abejoti Bažnyčia neturime teisės. Abejoti Jos dieviška kilme, Jos mokymo ir mus gelbstinčių sakramentų veiksmingumu – tai tolygu nepasitikėti pačiu Dievu, tolygu netikėti Šventosios Dvasios veikimo tikrumu.

„Prieš Kristaus nukryžiavimą, – rašo šventasis Jonas Auksaburnis, – nebuvo jokio susitaikymo. Ir kol nebuvo susitaikymo, Šventoji Dvasia nebuvo siunčiama. Šventosios Dvasios nebuvimas buvo Dievo pykčio ženklas. Dabar, kai matote Ją visoje pilnatvėje, neabejokite susitaikymu. O jeigu žmonės paklaustų, kur yra Šventoji Dvasia dabar? Buvo galima kalbėti apie Jos buvimą, kai vyko stebuklai, kai mirusieji buvo prikeliami ir raupsuotieji pagydomi. Tačiau kaip mums įsitikinti, kad Ji iš tikrųjų yra čia ir dabar? Nesijaudinkite. Aš jums įrodysiu, kad Šventoji Dvasia yra tarp mūsų ir dabar <...> Jeigu nebūtų Šventosios Dvasios, mes nesugebėtume pasakyti: ‚Jėzus yra Viešpats‘,– nes nei vienas negali Jėzaus pavadinti Viešpačiu, jei Šventoji Dvasia nepaskatina (1 Kor 12, 13). Jeigu nebūtų Šventosios Dvasios, mes nepajėgtume pasitikėdami melstis. Nes kai meldžiamės, mes sakome: ‚Tėve mūsų, kuris esi danguje‘ (Mt 6, 9). Jeigu nebūtų Šventosios Dvasios, mes negalėtume Dievo pavadinti savo Tėvu. Iš kur mes tai žinome? Todėl, kad apaštalas moko mus: ‚O kadangi esate įsūniai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią, kuri šaukia: Aba, Tėve!‘“(Gal 4, 6). Kai Dievą vadinate Tėvu, prisiminkite, kad tai Dvasia savo veikimu jūsų sieloje davė jums šitą maldą. Jeigu Šventoji Dvasia nesireikštų, Bažnyčioje nesurastume nei išminties, nei žinojimo žodžio, nes parašyta: ‚Dvasia suteikia išminties žodį‘ (1 Kor 12, 8). Jeigu Šventoji Dvasia nedalyvautų, Bažnyčia neegzistuotų. Tačiau Bažnyčia egzistuoja, taigi nėra abejonės dėl Šventosios Dvasios buvimo.“¹⁷

Nepaisant visų pasitaikančių žmogiškų trūkumų, tvirtinu, jog Bažnyčia yra Dievo buvimo pasaulyje ženklas ir tam tikra prasme – nors ne taip griežtai, kaip Bažnyčios nusakytu septynių Naujojo Įstatymo sakramentų požiūriu, – universalus sakramentas. Būti krikščioniu reiškia būti atgimusiam iš Dievo ir pasiųstam žmonėms skelbti išgelbėjimo naujienos. Jeigu turėtume tvirtą ir gyvą tikėjimą, jeigu drąsiai skelbtume Kristų kitiems, savo akimis pamatytume vykstant tokius pačius stebuklus, kaip ir apaštalų laikais.

Aklieji žmonės, praradę gebėjimą žvelgti į dangų ir kontempliuoti nuostabius Dievo darbus, šiandien irgi atgauna regėjimą. Luoši ir raiši, supančioti savo aistrų ir nustoję mylėti, atgauna laisvę. Kurtieji, nenorėję girdėti ir pažinti Dievo, atgauna klausą. Nebyliai, nenorėję pripažinti savo nuosmukio, pradeda kalbėti. O dėl nuodėmės mirusieji prisikelia naujam gyvenimui. Dar kartą matome, kad „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją“¹⁸. Kaip ir pirmieji krikščionys, džiūgaujame, gėrėdamiesi Šventosios Dvasios galia ir Jos veikimo vaisiais, pasireiškiančiais kūrinių protuose bei jų valioje.

Supažindinti su Kristumi

Visas kiekvieno paprasto ar svarbaus asmens gyvenimo aplinkybes įsivaizduoju kaip Dievo kvietimą, kaip Jo suteiktas progas malonės pastiprintais poelgiais ir žodžiais¹⁹ skelbti Dvasią, kuriai priklausome.

Kiekvienai krikščionių kartai reikia atpirkti ir pašventinti savąjį laikmetį. Todėl kiekviena karta privalo suprasti savo brolių troškimus ir tapti jų siekių dalininke. Naudodamiesi kalbos dovana krikščionys padeda kitiems suprasti, kaip atsiliepti į Šventosios Dvasios veikimą, kaip priimti iš mūsų Viešpaties širdies nuolat srūvantį malonių srautą. Mes, krikščionys, privalome savo laikmečio pasauliui skelbti seną ir kartu naują Evangelijos žinią.

Netiesa, jog šiandien apskritai visi yra užsidarę arba abejingi krikščioniškojo tikėjimo mokymui apie žmogaus egzistencijos tikslą. Netiesa, kad mūsų laikų žmonės rūpinasi vien žemiškais dalykais ir nenoriai žvelgia į dangų. Žinoma, netrūksta siauro požiūrio ar kokios nors ideologijos besilaikančių žmonių. Šiandien esama ir didžių troškimų, ir niekingų požiūrių, heroizmo ir bailumo, uolumo ir atsainumo. Yra žmonių, kurie aistringai svajoja apie naują, teisingesnį, žmogiškesnį pasaulį, ir yra tokių, kurie galbūt jau viskuo nusivylė, žlugus jaunatviškam idealizmui; yra tokių, kurie savanaudiškai susirūpinę vien asmeniniu saugumu, ir yra tokių, kurie grėsmingai paskendę savo klaidose.

Visiems šitiems vyrams ir moterims, kad ir kokie jie bebūtų – pakilaus džiaugsmo apimti arba krizių ir nesėkmių ištikti – turime skelbti didingą ir nedviprasmišką naujieną, šventojo Petro ištartą tuoj po Sekminių: Jėzus yra kertinis akmuo, Atpirkėjas, mūsų gyvenimo viltis. Juk „nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“²⁰.

Viena Šventosios Dvasios dovana yra ypač reikalinga visiems krikščionims. Tai išminties dovana. Ji padeda pažinti Dievą ir džiaugtis Jo buvimu, suteikia perspektyvą, įgalinančią teisingai vertinti šio gyvenimo situacijas bei įvykius. Jeigu tikėjimas būtų nuoseklus, dairydamiesi aplinkui ir kontempliuodami pasaulį bei jo istoriją, neišvengtume jausmų, pripildžiusių Jėzaus Širdį: „Matydamas minias, Jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti lyg avys be piemens“²¹. Netiesa, kad krikščionis nemato ir nesidžiaugia tuo, kas žmonijoje yra gera, jog išvis nesiekia žemiškų troškimų ir idealų įkūnijimo. Priešingai, krikščionis dalyvauja žemiškoje kūryboje ypatingu būdu, nes sielos gelmėse jaučia dievišką įkvėpimą kurti.

Taigi krikščioniškas tikėjimas neišsklaido gero ūpo ir neatmeta kilnių sielos įkvėpimų, priešingai – jis ugdo juos, pabrėždamas tikrąją prasmę. Egzistuojame ne tam, kad tiesiog siektume bet kokios laimės. Esame pašaukti į paties Dievo artumą, kad pažintume ir mylėtume Dievą Tėvą, Dievą Sūnų ir Dievą Šventąją Dvasią, kad ta pačia vieno Dievo trijuose dieviškuose Asmenyse meile mylėtume angelus ir visus žmones.

Štai didžioji krikščioniško tikėjimo drąsa: turime skelbti žmogiškosios prigimties vertę ir jos didybę, tvirtinti, jog esame sukurti tam, kad per malonę, kuri kelia mus į antgamtinį lygmenį, pasiektume Dievo vaikų orumą. Ši drąsa nebūtų įmanoma, jeigu nesiremtume Dievo Tėvo gelbstinčiuoju sprendimu, kurį Kristus patvirtino savo krauju, o Šventoji Dvasia – savo nuolatiniu veikimu.

Turime gyventi tikėjimu. Turime augti tikėjimu taip, kad šis vieno Rytų Bažnyčios Tėvų krikščionio apibūdinimas tiktų ir mums: „Taip, kaip permatomi kristaliniai kūnai, gavę šviesos spindulį, ima žėrėti ir šviesti, taip ir sielos, nušviestos Šventosios Dvasios, turi tapti dvasingos ir nešti kitiems malonės šviesą. Iš Šventosios Dvasios sužinome būsimus įvykius, suprantame slėpinius ir paslėptas tiesas, gauname ypatingų sugebėjimų ir dangaus pilietystę, kalbamės su angelais. Iš Jos kyla niekad nesibaigiantis džiaugsmas, nuolatinis buvimas Dieve, panašumas į Dievą ir visų tauriausia būsena – susitapatinimas su Dievu.“²²

Ypatingo Dievo vaikų orumo suvokimas yra suderinamas su nuolankumu. Dievo vaikais tapome per Jo malonę. Tad išsigelbėjame ne savo jėgomis ir ne patys sau suteikiame gyvybę, bet visa tai yra Dievo malonė. Šios tiesos niekada negalime pamiršti. Jeigu pamirštume, mūsų gyvenimo sudievinimas būtų iškreiptas ir pavirstų savęs išaukštinimu, didžiausia įmanoma puikybe. Anksčiau ar vėliau šitai lemtų dvasinio gyvenimo nuopuolį, nes susidurtume su savo silpnumu ir skurdu.

„Ar drįsiu sakyti ‚Aš esu šventas‘? – klausia šventasis Augustinas. – Jeigu ‚šventu‘ laikysime tokį, kuris šventina kitus, o jam pačiam nereikia pagalbos tapti šventam, tai bus melas ir visiška puikybė. Jeigu ‚šventuoju‘ laikysime tą, kuris yra sukurtas būti šventu žmogumi, kaip skaitome „Kunigų knygoje“ (‚Tu būsi šventas, nes aš Dievas, esu šventas‘), tada visas Kristaus Kūnas iki paskutinio žemėje gyvo žmogaus gali drąsiai tarti, ‚aš esu šventas‘ nuo galvos iki kojų.“²³

Mylėkite trečiąjį Švenčiausiosios Trejybės Asmenį. Savo būties gelmėje įsiklausykite į Jo dieviškus padrąsinimus arba į Jo priekaištus. Eikite per žemę šviesoje, liejamoje į jūsų sielas. Ir vilties Dievas tepripildo jus ramybės, kad Šventosios Dvasios galybe ši viltis augtų mumyse kiekvieną dieną vis labiau ir labiau²⁴.

Bendrauti su Šventąja Dvasia

Gyventi bendrystėje su Šventąja Dvasia – tai gyventi tikėjimu, viltimi ir krikščioniška meile. Tai reiškia leisti Dievui tvarkyti mūsų gyvenimą ir iš esmės pakeisti mūsų širdis, kad jos vis labiau panašėtų į Jo Širdį. Brandaus, gilaus ir tvirto krikščioniško gyvenimo neįmanoma suvaidinti, nes jis Dievo malonės augimo mumyse vaisius. „Apaštalų darbuose“ ankstyvoji krikščioniškoji bendruomenė apibūdinama vieninteliu trumpu, tačiau labai prasmingu sakiniu: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų.“²⁵

Taip gyveno pirmieji krikščionys, taip turėtume gyventi ir mes: medituodami mūsų tikėjimo doktriną, iki ji taps mūsų savastimi, susitikdami su Kristumi Eucharistijoje, asmeniškai bendraudami su Dievu per maldą, veikdami tiesiogiai ir nesislėpdami. Toks turėtų būti mūsų elgesys – kitaip gal ir sugebėtume mąstyti kaip eruditai, veiktume labiau ar ne taip veiksmingai, kalbėtume maldas ir atliktume pamaldumo praktikas, tačiau mūsų gyvenimas nebūtų autentiškai krikščioniškas, nes stigtų susitapatinimo su Kristumi, realaus ir gyvo dalyvavimo dieviškajame Jo gelbėjimo darbe.

Kreipiuosi į kiekvieną krikščionį, nes visi vienodai esame pašaukti į šventumą. Nėra antrarūšių krikščionių, turinčių praktikuoti tik „supaprastintą“ Evangelijos versiją. Visi gavome tą patį Krikštą. Nors ir egzistuoja skirtingos charizmos, nors ir veikiame skirtingomis situacijomis, visada tėra tiktai viena Dvasia, dalijanti Dievo dovanas, tik vienas tikėjimas, tik viena viltis, tik viena artimo meilė²⁶.

Apaštalo klausimą „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?“²⁷ turėtume pritaikyti sau ir priimti jį kaip kvietimą bendrauti su Dievu asmeniškai. Kai kam, deja, Parakletas tėra Didis Nepažįstamasis. Kai kam Jis tėra tik ištariamas vardas, o ne vienas iš trijų dieviškųjų Asmenų, ne Tas, su kuriuo galima kalbėtis ir kurio dėka turime gyventi.

Su Šventąja Dvasia visada turime elgtis paprastai ir pasitikėdami, kaip moko Bažnyčios liturgija. Tada geriau pažinsime savo Viešpatį ir drauge geriau suvoksime, kokia didelė dovana yra galimybė vadintis krikščionimi. Suprasime didingą sudievinimo ir dalyvavimo paties Dievo gyvenime tiesą, apie kurią anksčiau kalbėjau.

„Šventoji Dvasia nėra menininkas, kuriantis mumyse dieviškąją substanciją, tarsi mes patys būtume Jai svetimi. Tikrai ne šitaip Ji veda mus į supanašėjimą su Dievu, bet greičiau pati, būdama Dievas ir iš Dievo kilusi, Ji kaip antspaudas vaške pažymi tas širdis, kurios Ją priima. Šitaip sujungdama savo pačios gyvenimą ir panašumą, Ji atkuria prigimties grožį pagal Dieviškąjį modelį ir grąžina žmogui jo panašumą su Dievu“²⁸.

Tam, kad bent teoriškai pradėtume gyventi bendryste su Šventąja Dvasia (drauge ir su Tėvu, ir su Sūnumi), kad susidraugautume su Parakletu, turime sutelkti dėmesį į tris pagrindinius dalykus: paklusnumą Šventajai Dvasiai, jau aptartą maldos gyvenimą ir vienybę su Kryžiumi.

Pirmiausia pradėkime nuo paklusnumo Šventajai Dvasiai, nes ji suteikia antgamtinį toną mūsų mintims, troškimams ir veiksmams. Ji mus skatina priimti, įgyvendinti ir giliau suprasti Kristaus mokymą. Būtent Jos šviesoje suvokiame savo asmeninį pašaukimą ir įgyjame jėgų vykdyti tai, ko Dievas iš mūsų laukia. Jeigu būsime klusnūs Šventajai Dvasiai, mumyse vis labiau ryškės Kristaus paveikslas, ir kasdien vis labiau artėsime prie Dievo Tėvo: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai.“²⁹

Jeigu vadovausimės Šventąja Dvasia, šiuo mūsų viduje glūdinčiu gyvenimo principu, mūsų dvasinis gyvybingumas augs. Kaip mažas vaikas pasitikėdamas puola į savo tėvo glėbį, taip spontaniškai pasitikėdami atsiduokime į Dievo Tėvo rankas. Mūsų Viešpats pasakė: „jeigu <...> nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.“³⁰ Čia kalbama apie „vidinį vaiko kelią“, kuris nėra grynas sentimentalumas arba žmogiškos brandos trūkumas. Jis yra antgamtinė branda, padedanti geriau suvokti Dievo meilės stebuklus, pripažinti savo paties mažumą ir savo valią visiškai sutapatinti su Dievo valia.

Antroje vietoje yra maldos gyvenimas, nes krikščioniškas atsidavimas, paklusnumas ir romumas gimsta iš meilės ir į meilę veda. O meilė skatina bendrystę, pokalbį ir draugystę. Krikščioniškasis gyvenimas reikalauja nuolatinio dialogo su Dievu, vienu trijuose Asmenyse – būtent į tokį artumą ir veda Šventoji Dvasia. „Kas iš žmonių pažįsta žmogaus mintis, jei ne paties žmogaus dvasia? Taip ir Dievo minčių nežino niekas, tik Dievo Dvasia.“³¹ Jeigu palaikysime nuolatinį ryšį su Šventąja Dvasia, patys tapsime dvasingi, suvoksime, kad esame Kristaus broliai bei Dievo vaikai ir niekad nedvejodami kreipsimės į Jį kaip į savo Tėvą³².

Išsiugdykime įprotį nuolat kalbėtis su Šventąja Dvasia, darančia mus šventesnius. Pasitikėkime Ja, prašykime Jos pagalbos, jauskime Jos artumą. Šitaip plėsis mūsų varginga širdis, šitaip labiau mylėsime Dievą, o per Jį – ir visus Jo kūrinius. Šitaip savo gyvenime atkursime galutinę Apokalipsės sceną, kurioje dvasia ir sužadėtinė, Šventoji Dvasia ir Bažnyčia – visi krikščionys – šaukia Jėzų Kristų ateiti ir pasilikti per amžius³³.

Trečioje vietoje svarbu vienybė su Kryžiumi, nes Kristaus gyvenime kelias į Prisikėlimą ir Sekmines ėjo per Kalvariją. Tokios sekos turi laikytis kiekvienas krikščionis. Kaip sako šventasis Paulius, „Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su Juo kenčiame, kad su Juo būtume pagerbti“³⁴. Šventoji Dvasia ateina pas mus kaip kryžiaus vaisius, kaip mūsų visiško atsidavimo Dievui padarinys, kaip vien Jo garbės siekimas, visiškai išsižadant savęs.

Tik tada, kai malonei ištikimas žmogus, dėl Dievo meilės atsisakęs savęs, realiai išsivadavęs iš bet kokio savanaudiškumo ir netikro žmogiško saugumo, apsisprendžia kryžių paversti savo sielos centru, tik tada, kai žmogus iš tikro gyvena tikėjimu, jis gauna didžiosios liepsnos pilnatvę, didžią šviesą, didžią Šventosios Dvasios paguodą.

Būtent tuomet siela pradeda jausti Kristaus iškovotą laisvę ir ramybę³⁵, pasiekiančią mus per Šventosios Dvasios malonę. „Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas.“³⁶ „O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė.“³⁷

Dabartinis mūsų gyvenimas yra ribotas dėl nuodėmės poveikio. Nepaisydami šito, mes, krikščionys, ypač aiškiai suvokiame savo dieviškąją įsūnystę, visišką laisvę dalyvauti savo Tėvo reikaluose ir nuolat džiaugtis, nes niekas iš mūsų negali atimti vilties.

Visa tai patiriama, žavintis didingais ir gražiais šios žemės dalykais, branginant kūrinijos turtingumą ir jos gėrį, mylint visomis jėgomis bei tyrumu, kuriam ir sukurta žmogiška širdis. Šitaip liūdesys dėl nuodėmės nevirsta karčia neviltimi arba išdidžia puikybe, nes atgaila ir mūsų žmogiško silpnumo pažinimas vėl padeda trokšti tapatintis su atperkančiu Kristumi, vis giliau vienytis su kitais žmonėmis. Ir tuomet mes, krikščionys, tikrai patiriame Šventosios Dvasios jėgą taip, kad net ir nesėkmės mūsų pačių nenusmukdo. Greičiau jos dar kartą kviečia pradėti iš naujo ir vėl būti ištikimais Kristaus liudytojais visose pasaulio kryžkelėse. Nors ir turime silpnybių, kurios iš tiesų tėra tik maži pralaimėjimai, nesukeliantys sieloje sąmyšio, tokiais Kristaus liudytojais galime būti. Ir net jeigu pasitaikytų didelių nuodėmių, Atgailos sakramentas, išgyventas su tikru gailesčiu, įgalina mus susitaikyti su Dievu ir vėl tapti gerais Jo gailestingumo liudininkais.

Taip trumpai būtų galima apibūdinti krikščioniško tikėjimo turtingumą. Tačiau vargu ar įmanoma žmonių kalba išreikšti tai, kaip Šventoji Dvasia vadovauja mums. Todėl norėčiau šį savo pamokymą baigti Sekminių liturginio himno kreipiniu. Šis kreipinys skamba kaip visos Bažnyčios nepaliaujamo prašymo aidas:

„O Dvasia, Viešpatie, nuženk,

savųjų sielose gyvenk,

pripilk malonių iš dangaus

krūtinę tikinčio žmogaus.

<…>

Mums Dievą Tėvą leisk pažinti,

jo Sūnų amžiną pamilti.

Dvasia Tu meilės jų bendros –

Tave tikėsim visados.“³⁸