Eucharistija – tikėjimo ir meilės paslaptis

„Tai buvo prieš Velykų šventes. Jėzus, žinodamas, jog atėjo valanda Jam iš šio pasaulio keliauti pas Tėvą, ir mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo.“¹ Ši Evangelijos pagal Joną vieta leidžia skaitytojui suprasti, kad artėja didžios svarbos įvykis. Įžanga, pilna švelnaus meilės jaudulio, primena tai, ką randame Evangelijoje pagal Luką: „Trokšte troškau – sako mūsų Viešpats, – valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas.“² Pradėkime nuo čia ir melskime Šventąją Dvasią suteikti malonę, kad suprastume kiekvieną Kristaus žodį ir gestą. Juk norime gyventi antgamtinį gyvenimą – pats mūsų Viešpats troško atiduoti save, kad pamaitintų mūsų sielas. Ir mes pripažįstame, jog tiktai Jis turi „amžinojo gyvenimo žodžius“³.

Tikėjimas įgalina mus Simono Petro žodžiais tarti: „Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis.“⁴ Būtent toks tikėjimas, lydimas atsidavimo, leidžia mums drąsa varžytis su Jonu – prisiglausti ir ilsėtis ant Mokytojo krūtinės⁵. Mokytojo, taip karštai pamilusio savuosius, pasiryžusio, kaip ką tik girdėjome, jiems parodyti savo meilę iki galo.

Visos mūsų pastangos bent šiek tiek žodžiais paaiškinti Didžiojo Ketvirtadienio paslaptį bus per menkos. Tačiau iš dalies nesunku įsivaizduoti Jėzaus širdies jausmus, būnant su draugais, tą Jo paskutinį vakarą prieš Kalvarijos auką.

Pagalvokime žmogiškai: du vienas kitą mylintys žmonės turi atsisveikinti. Jie norėtų būti kartu amžinai, bet vienokia ar kitokia pareiga verčia juos išsiskirti. Kadangi jie negali patenkinti savo troškimo pasilikti vienas su kitu, tai reiškia, jog žmogaus meilė, kad ir kokia didelė bebūtų, yra ribota. Ji tegali būti reiškiama simboliškai. Atsisveikindami žmonės keičiasi dovanomis arba nuotraukomis, persmelktomis tokių karštų linkėjimų, kad, regis, tos nuotraukos ims ir užsiliepsnos. Žmonės daugiau nieko negali, nes jų, kaip kūrinių, galia nėra tokia beribė lyginant su jų troškimais.

Ko negalime padaryti mes, gali Viešpats. Jėzus Kristus, tobulas Dievas ir tobulas Žmogus, palieka mums ne simbolį, bet pačią tikrovę. Jis pats lieka su mumis. Jis ne tik įžengs pas Tėvą, bet ir liks tarp žmonių. Jis mums paliks nepaprastą, Jį primenančią dovaną. Tai ne laiko temdomas atvaizdas, tarsi kokia blunkanti ir geltonuojanti nuotrauka, reikšminga tik bendraamžiams. Duonos ir vyno pavidalu Jis iš tiesų yra čia savo Kūnu ir Krauju, savo Siela ir dieviškumu.

Didžiojo ketvirtadienio džiaugsmas

Kaip gerai suprantame giesmę, kurią giedojo visų laikų krikščionys šventosios Ostijos garbei: „O mano lūpos, šlovinkite paslaptį garbingojo Kūno ir brangiausiojo Kraujo, kurį visų tautų Karalius, gimęs iš vaisingos Motinos, išliejo už pasaulio atpirkimą.“⁶ Turime nuoširdžiai garbinti šį Eucharistijoje pasislėpusį Dievą⁷ – tai pats Jėzus, gimęs iš Mergelės Marijos, kentėjęs ir paaukojęs savo gyvenimą ant kryžiaus, Jėzus, iš kurio ietimi perdurto šono tryško vanduo ir kraujas⁸.

Tai šventoji puota, kurioje priimame Jėzų Kristų. Mes sudabartiname Jo kančios atminimą. Per Kristų mūsų siela ima intymiai bendrauti su Dievu ir gauna būsimos šlovės pažadą⁹. Bažnyčios liturgija keliais posmais apibendrino svarbiausias šios didžios meilės istorijos, tos ugningos Viešpaties suteiktos meilės apraiškas.

Mūsų tikėjimo Dievas nėra kažkokia tolima esybė, tik abejingai stebinti žmonių likimus – troškimus, kovas, kančias. Jis yra toks savo vaikus mylintis Tėvas, kad siunčia Žodį, antrąjį Švenčiausiosios Trejybės Asmenį, prisiimti žmogišką prigimtį ir mirti dėl mūsų atpirkimo. Tas pats mylintis Tėvas mūsų širdyse apsigyvenančios Šventosios Dvasios veikimu švelniai mus traukia prie savęs.

Didžiojo Ketvirtadienio džiaugsmo šaltinis – tai suvokimas, kad Kūrėjas iš meilės savo kūriniams padarė begalinį stebuklą. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus – tarsi per maža būtų kitų Jo meilės įrodymų – įsteigia Eucharistiją, kad galėtų visada būti arti mūsų, nors ir tegalime tik iš dalies suprasti šį buvimą. Juk Dievas, kuriam nieko nereikia, vien meilės skatinamas nenori palikti mūsų. Švenčiausioji Trejybė pamilo žmogų, pakeltą į malonės aukštumas ir sukurtą „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“¹⁰. Dievas jį atpirko iš nuodėmių – iš Adomo nuodėmės, kurią paveldėjo visi jo palikuonys; iš kiekvieno mūsų asmeninių nuodėmių. Ir dabar Jis karštai trokšta apsigyventi kiekvieno sieloje: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.“¹¹

Eucharistija ir Švenčiausiosios Trejybės paslaptis

Šis Švenčiausiosios Trejybės meilės žmogui antplūdis Eucharistijoje itin didingai virsta nuolatiniu. Prieš daugelį metų visi išmokome iš katekizmo, kad Eucharistiją turime suprasti kaip Auką ir kaip sakramentą, ir kad šis sakramentas mus pasiekia tiek Komunijoje, tiek kaip didžiausia brangenybė, esanti tabernakulyje ant altoriaus. Bažnyčia visuose pasaulio tabernakuliuose esančiam eucharistiniam slėpiniui Corpus Christi – Kristaus Kūnui ir Kraujui – pagerbti turi kitą šventę. O šiandien, Didįjį Ketvirtadienį, galime susitelkti į Šventąją Eucharistiją kaip į Auką, kaip šventosiose Mišiose mūsų maistu tampančią Komuniją.

Jau jums kalbėjau apie Švenčiausiosios Trejybės meilės antplūdį. Ir kurgi dar aiškiau galėtume jį išvysti, jei ne Mišiose? Visa dieviškoji Trejybė veikia šventojoje altoriaus aukoje. Štai kodėl mėgstu kartoti tuos buvusius pradžios, o dabar atnašų ir Komunijos maldų pabaigos žodžius: „Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, tavo Sūnų, mes kreipiamės į Dievą Tėvą, kuris gyvena ir viešpatauja su Tavimi Šventosios Dvasios vienybėje, vienas Dieve, dabar ir visados, ir per amžius. Amen.“^*

Per Mišias įprasta nuolat melstis Dievui Tėvui. Kunigas atstovauja amžinajam Kunigui, Jėzui Kristui, kuris tuo pačiu metu yra ir Auka. Šventoji Dvasia Mišiose veikia itin tikroviškai ir nenusakomai. „Šventosios Dvasios galia, – rašo šventasis Jonas Damaskietis, – duona pavirsta Kristaus Kūnu.“¹²

O kai kunigas meldžia dieviškojo atnašų palaiminimo, Šventosios Dvasios veikimas tampa itin aiškiai išreikštas: „Ateik Šventintojau, visagalis ir amžinasis Dieve, ir palaimink šią auką, teikiamą Tavo šventojo vardo garbei.“¹³ Tai didžioji auka, kuri deramai pašlovina švenčiausiąjį Dievo Vardą. Mes meldžiame, o pašventina Parakletas, kurį mums siunčia Tėvas ir Sūnus. Aktyvų Šventosios Dvasios dalyvavimą šioje aukoje taip pat atpažįstame, kai prieš pat Komuniją kalbame: „Viešpatie Jėzau Kristau, gyvojo Dievo Sūnau! Tėvo valią vykdydamas, Šventajai Dvasiai bendradarbiaujant, Tu savo mirtimi atgaivinai pasaulį.“¹⁴

Visa Švenčiausioji Trejybė dalyvauja Altoriaus aukoje. Sūnus pasiaukoja atpirkdamas Tėvo valia ir padedamas Šventosios Dvasios. Mokykimės bendrauti su vienu Dievu trijuose Asmenyse – Švenčiausiąja Trejybe, veikiančia substanciniu meilės ir pašventinamojo veikimo bendrumu.

Tuoj po lavabo (rankų apsiplovimo^**) kunigas meldžiasi: „Priimk, Švenčiausioji Trejybe, šią auką, kurią mes atnašaujame mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančiai, prisikėlimui ir žengimui į dangų atminti.“¹⁵ O Mišių pabaigoje yra dar viena Švenčiausiosios Trejybės garbinimo malda: Placeat tibi, Sancta Trinitas, obsequium servitutis meæ – „O Švenčiausioji Trejybe, tebūnie Tau maloni mano tarnystės duoklė – priimki ją iš manęs, neverto šią auką aukoti Tavo didybei, ir kad per Tavo gailestingumą ji teiktų atleidimą man ir visiems tiems, už kuriuos ją aukojau.“¹⁶

Pabrėžiu, kad Mišios yra Dievo Trejybės veikimas, o ne žmogiškas veiksmas. Aukojantis Mišias kunigas vykdo Dievo valią, dieviškajam veikimui tarsi paskolindamas savo kūną ir balsą. Jis veikia ne savo vardu, bet in persona et in nomine Christi – Kristaus asmeniu ir Jo vardu.

Kristaus buvimas Eucharistijoje, veikiant Švenčiausiosios Trejybės meilei, teikia Bažnyčiai ir žmonijai visas malones. Apie šią auką skelbė pranašas Malachijas: „nuo saulės patekėjimo ligi jos nusileidimo mano vardas yra didis tautoms. Visur smilkalai ir švarios atnašos aukojamos mano vardu!“¹⁷ Tai Kristaus auka, paaukota Tėvui, padedant Šventajai Dvasiai – begalinės vertės auka, įamžinanti atpirkimą, kurio Senojo Įstatymo aukos negalėjo suteikti.

Šventosios Mišios krikščionio gyvenime

Šitokiu būdu šventosios Mišios yra mūsų akistata su pagrindiniais tikėjimo slėpiniais, nes jos yra pačios Švenčiausiosios Trejybės atsidavimas Bažnyčiai. Būtent todėl Mišios turi būti krikščionių dvasinio gyvenimo centras ir jo pagrindas. Jos yra visų sakramentų tikslas¹⁸. Malonės gyvenimas, kurį mums suteikia Krikštas ir sustiprina Sutvirtinimas, auga ir visiškai išsiskleidžia per Mišias. „Dalyvaudami Eucharistijoje, – rašo šventasis Kirilas Jeruzalietis, – mes tampame dvasingi, sudievinti per veikimą Šventosios Dvasios, ne tik leidžiančios, kaip ir per Krikštą, dalintis su Kristumi Jo gyvenimu, bet padarančios mus visiškai tokius pat, kaip Kristus, įtraukiančios mus į Jėzaus Kristaus pilnatvę.“¹⁹

Ši Šventosios Dvasios versmė, sutapatinanti mus su Kristumi, leidžia pažinti, kad esame Dievo vaikai. Parakletas, būdamas Meilė, moko mus prisodrinti savo gyvenimą šios pažinimo dorybės. Šitaip consummati in unum²⁰ – tapę viena su Kristumi, galime būti tarp žmonių tuo, ką šventasis Augustinas pritaiko Eucharistijai – „vienybės ženklu, meilės ryšiu“²¹.

Nieko nenustebinsiu pasakydamas, jog kai kurie krikščionys labai menkai supranta šventųjų Mišių prasmę. Jiems tai grynai išorinis ritualas ar tiesiog socialinis susitarimas. Taip yra todėl, kad mūsų vargšės širdys šią didžiausią Dievo dovaną žmogui paverčia rutina. Per Mišias – būtent dabar per šias aukojamas Mišias – labai ypatingu būdu dalyvauja pati Šventoji Dvasia. Atsiliepdami į tokią didžią meilę, turime kūnu ir siela visiškai atsiduoti. Mes girdime Dievą, kalbame su Juo, Jį matome, jaučiame Jo skonį. O kai pritrūkstame žodžių, pakiliu balsu giedame Pange, lingua! skelbdami visai žmonijai apie Viešpaties didybę.

Tikrai išgyventi šventąsias Mišias – reiškia nepaliaujamai melstis ir būti įsitikinusiam, kad kiekvienam iš mūsų jos yra asmeninis susitikimas su Dievu. Garbiname Jį, šloviname Jį, prašome Jo, Jam dėkojame, atsiteisiame už savo nuodėmes, apsivalome, jaučiamės tapę Kristuje viena su visais krikščionimis.

Gal kartais suklūstame, kaip galėtume atsiliepti į šią Dievo meilės didybę? Galbūt norėtųsi matyti aiškiai išdėstytą krikščioniško gyvenimo programą. Atsakymas paprastas ir pasiekiamas visiems ištikimiesiems: su meile dalyvauti šventosiose Mišiose, mokytis per jas asmeniškai bendrauti su Dievu, nes ši Auka apima visa, ko iš mūsų prašo Dievas.

Leiskite man priminti liturginių veiksmų eigą – tai, ką jūs ir patys patyrėte daugybę kartų. Šiuose veiksmuose dalyvaujantis ir atidžiai mus stebintis Viešpats tikrai gali parodyti kiekvienam iš mūsų taisytinus gyvenimo aspektus, ydas, kurias turėtume išrauti, kad ugdytumės brolišką žvilgsnį į visus žmones. Kunigas prisiartina prie Dievo altoriaus – „Dievo, kuris teikia mums džiaugsmingą jaunystę“. Šventosios Mišios prasideda džiaugsmo giesme, nes Dievas yra čia, su mumis. Tas džiaugsmas parodomas Jį su meile atpažįstant, kai kunigas bučiuoja altorių, Kristaus simbolį ir šventųjų priminimą – tą mažą pašventintą paviršių, nes būtent ant jo sudabartinamas nenusakomos vertės sakramentas.

Malda Confiteor („Prisipažįstu“) parodo mūsų menkystę. Ji nėra abstraktus kaltės priminimas, bet realus nuodėmių išpažinimas. Štai kodėl kartojame: Kyrie, eleison, Christe eleison – Viešpatie, pasigailėk, Kristau, pasigailėk. Jeigu mums reikalingą atleidimą turėtume gauti dėl savo pačių nuopelnų, mus apimtų kartus liūdesys. Bet iš dieviškojo gerumo atleidimą gauname dėl paties Dievo gailestingumo. Mes šlovinam Jį Gloria! – nes „Tu vienas šventas, Tu – vienatinis Viešpats, Tu – pats didingiausias, Jėzau Kristau, su Šventąja Dvasia Dievo Tėvo garbei“^***.

Vėliau klausomės Šventojo Rašto žodžių, apaštalų laiškų ir Evangelijos, klausomės Šventosios Dvasios, kalbančios žmogaus balsu, kad mūsų protas suprastų ir kontempliuotų, kad valia sustiprėtų, o veikla būtų išganinga. Ir kadangi esame viena tauta, „surinkta draugėn Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybėje“²², išpažįstanti bendrą tikėjimą, kalbame Credo – Tikėjimo išpažinimą.

Paskui aukojimas: žmonių duona ir vynas. Tai labai nedaug, bet jį lydi malda: „Nuolankia dvasia ir atgailaujančiomis širdimis aukodami Tau, Viešpatie, šią auką, prašome priimti mus, ir padaryti taip, kad ši auka, kurią šiandien tau atnašaujame, tavo akivaizdoje būtų tinkama, o Viešpatie Dieve.“^**** Ir vėl primenama, kokie esame menki, kaip trokštame apsivalyti ir išgryninti visa, ką siūlome Dievui: „Plaunu rankas nekaltumo ženklan ir einu aplink tavo aukurą, Viešpatie.“^*****

Šiek tiek anksčiau, prieš pat lavabo, kreipėmės į Šventąją Dvasią, prašydami palaiminti šventajam Dievo Vardui aukojamą auką. Nusiplovęs rankas, kunigas visų dalyvių vardu meldžia Švenčiausiąją Trejybę: Suscipe, Sancta Trinitas („Priimk, Švenčiausioji Trejybe“), kad priimtų mūsų auką Kristaus kančiai, prisikėlimui ir dangun žengimui atminti, taip pat Marijos, amžinosios Mergelės, ir visų šventųjų garbei.

Tegul šis aukojimas padeda išsigelbėti visiems žmonėms. Kunigas kviečia žmones melstis: Orate, fratres („Melskitės, broliai“), nes „ši auka yra jūsų ir mano“, taigi visos Bažnyčios auka. Melskitės, broliai ir seserys, nors jūsų čia ir nedaug tesusirinkę. Nors teatėjo vienas krikščionis, nors čia būtų tik Mišias aukojantis kunigas, vis tiek turime taip melstis, nes kiekvienos Mišios yra visuotinė auka, atperkanti visų genčių, kalbų, tautų, giminių žmones²³.

Per kiekvienas aukojamas Mišias visi krikščionys gauna Šventųjų bendravimo malonę, nepaisant to, ar dalyvautų tūkstančiai žmonių, ar tik koks nors vienas patarnaujantis berniokas, nesugebantis net tinkami susikaupti. Kiekvienu atveju dangus ir žemė dalyvauja Viešpaties angelų giesmėje Sanctus, Sanctus, Sanctus („Šventas, šventas, šventas“).

Aš garbinu ir šlovinu kartu su angelais. Visada žinau, kad mane, aukojantį šventąsias Mišias, supa angelai, garbinantys Švenčiausiąją Trejybę. Ir žinau, kad tam tikru būdu Švenčiausioji Mergelė yra čia, nes Jos santykiai su visais Švenčiausiosios Trejybės Asmenimis yra labai artimi. Juk Ji yra Kristaus Motina, Jo Kūno ir Kraujo – Jėzaus Kristaus, tobulo Dievo ir tobulo Žmogaus, Motina. Jėzus buvo pradėtas Marijos įsčiose švenčiausiu būdu ne per žmogų, bet grynu Šventosios Dvasios veikimu. Jo gyslomis teka Motinos kraujas, Kraujas, aukojamas atpirkimo aukoje ant Kalvarijos kalno ir per Mišias.

Kupini vaikiško pasitikėjimo ir vadindami Dievą pačiu geriausiu Tėvu pradedame Eucharistijos maldą. Meldžiamės už Bažnyčią ir už visus tuos, kurie yra jos dalis: už Popiežių, už savo šeimą, draugus ir bendradarbius. Katalikai atvira visiems žmonėms širdimi, uoliai apaštalaudami meldžiasi už visus žmones, nes niekas negali būti pamirštas. Norėdami, kad Dievas išklausytų mūsų maldas, atnaujiname ir bendravimą su šlovingąja amžinąja Mergele Marija ir su tais, kurie buvo tarp pirmųjų Kristaus sekėjų ir mirė dėl Jo vardo.

Quam oblationem („Šias atnašas“) – artėja konsekracijos momentas. Dabar Mišiose per kunigą vėl veikia Kristus: „Tai yra mano Kūnas <...> Tai yra taurė <…> mano Kraujo.“ Jėzus su mumis! Substancijos perkeitimas – transsubstanciacija (esmėkaita)^****** – tai protu nesuvokiamas Dievo Meilės stebuklo atnaujinimas. Kai šitai šiandien vėl įvyks, kiekvienas sielos gelmėse be žodžių pasakykime savo Viešpačiui, kad niekas nepajėgs mūsų nuo Jo atskirti, jog taip atsiduodamas į mūsų rankas – bejėgis, trapiu duonos ir vyno pavidalu, Jis padarė mus savo uoliais vergais: præsta meæ menti de te vivere, et te illi semper dulce sapere²⁴ – mano sielai leiski peną Tavyje atrasti, Tavąjį gerumą arti savęs pajausti.

Daugiau prašykime – juk mes, žmonės, beveik visuomet jaučiame poreikį prašyti už mirusius brolius, už save pačius. Ir šiose maldose telpa visas mūsų menkumas, visa mūsų ištikimybės stoka. Mūsų našta sunki, tačiau Jis nori ją nešti už mus ir su mumis. Eucharistijos malda baigiasi kitu kreipiniu į Švenčiausiąją Trejybę: Per Ipsum, et cum Ipso, et in Ipso („Per Jį, su Juo ir Jame“), per Kristų ir su Kristumi, ir Kristuje, kuris yra visa mūsų Meilė, Tau, visagali Dieve Tėve, su Šventąja Dvasia visa garbė ir šlovė per amžius.

Jėzus yra Kelias ir Tarpininkas. Jis yra viskas: ko Jis neapima, tai paprasčiausiai yra niekas. Kristuje drįstame kreiptis į Visagalį Dievą: „Tėve mūsų“. Jis, kuris sukūrė dangų ir žemę, yra mylintis Tėvas ir nuolat laukia mūsų sugrįžtančių, kiekvienam vėl iš naujo pakartojant sūnaus palaidūno istoriją.

Ecce Agnus Dei; Domine, non sum dignus („Štai Dievo Avinėlis“, „Viešpatie, nesu vertas“) – mes rengiamės priimti mūsų Viešpatį. Šioje žemėje, priimdami svarbų asmenį, parodome visa, ką turime geriausia – apšvietimą, muziką, išeiginius drabužius. Kaip tad turėtume ruoštis priimti į savo sielą Kristų? Ar kada nors pagalvojame, kaip elgtumės, jei tik kartą gyvenime galėtume Jį priimti?

Kai buvau vaikas, dažnas Komunijos priėmimas nebuvo itin praktikuojamas. Prisimenu, kaip žmonės rengdavosi eiti Komunijos. Viskas turėdavo būti tvarkinga – kūnas ir siela. Išorinė švara, sušukuoti plaukai, keli lašai kvepalų, geriausi drabužiai. Tai buvo labai subtilios ir išgrynintos meilės apraiškos sielų, žinančių, kaip už Meilę atsilyginti meile.

Su Kristumi sieloje mes užbaigiame šventąsias Mišias. Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios palaiminimas lydi mus visą dieną, kai gyvename savo paprastą gyvenimą, siekdami pašventinti bet kokią sąžiningai atliekamą žmogiškąją veiklą.

Dalyvaudami Mišiose išmoksite vis labiau susidraugauti su kiekvienu iš trijų dieviškųjų Asmenų: Tėvu, kuris gimdo Sūnų; Sūnumi, gimusiu iš Tėvo; Šventąja Dvasia, kuri kyla iš Tėvo ir Sūnaus. Bendraudami su vienu kuriuo nors iš dieviškųjų Asmenų, bendraujame su vienu Dievu. O kai bendraujame su visais trimis Asmenimis – su Švenčiausiąja Trejybe – ir vėl bendraujame su vieninteliu tikruoju Dievu. Mylėkite Mišias, mano vaikai, mylėkite Mišias. Ir alkite priimti mūsų Viešpatį Komunijoje, nors viduje dvelktų šaltis, nors jūsų jausmai neatitiktų troškimų. Priimkite Komuniją su tikėjimu, su viltimi, su liepsnojančia meile Dievui.

Bendrauti su Jėzumi

Žmogus, kuris nepajėgia mylėti Mišių, nesistengia jose ramiai ir susikaupęs su švelniu atsidavimu dalyvauti, nemyli Kristaus. Mylintys tampa ypač atidūs ir pasidaro jautrūs mažmožiams – nors ir labai menkiems, bet visada kupiniems aistringai reiškiamos širdies meilės. Būtent šitaip turėtume dalyvauti šventosiose Mišiose. Ir štai kodėl visada įtariau, jog tie, kuriems rūpi, kad Mišios kuo greičiau baigtųsi, savo nejautrumu rodo dar neturį supratimo, ką reiškia ši altoriaus Auka.

Meilė Kristui, besiaukojančiam už mus, būtinai paskatins keletą minučių po Mišių skirti nuoširdžiai asmeninei padėkai, mūsų širdžių tyloje pratęsiančiai tą dėkojimą, kuris yra pati Eucharistija. Kaip turėtume į Jį kreiptis, ką turėtume Jam sakyti, kaip turėtume elgtis?

Krikščioniškas gyvenimas nėra tiesiog griežtų normų rinkinys, nes Šventoji Dvasia nevadovauja vienodai visoms sieloms, bet kiekvienam asmeniui atskirai įkvepia pasiryžimų ir meilės jausmų, padedančių atpažinti ir vykdyti Tėvo valią. Bet, manau, jog pagrindinė mūsų pokalbių su Kristumi šerdis, dėkojant Jam po šventųjų Mišių, gali būti apmąstymas, kad Viešpats yra mūsų Karalius, Gydytojas, Mokytojas ir Bičiulis.

Jis yra mūsų Karalius ir karštai trokšta karaliauti mūsų, Dievo vaikų, širdyse. Tačiau neturėtume mėginti įsivaizduoti šio karaliavimo žmogiškai: Kristus anaiptol nesistengia pavergti ar prievarta primesti savęs, nes Jis „atėjo ne kad Jam tarnautų, bet pats tarnauti“²⁵. Jo karalystė yra taika, džiaugsmas ir teisingumas. Kristus, mūsų Karalius, nenori tuščių samprotavimų, bet laukia konkrečių darbų, nes „ne kiekvienas, kuris man šaukia ‚Viešpatie! Viešpatie!‘ įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“²⁶.

Jis yra Gydytojas. Jis gydo mūsų egoizmą, jeigu leidžiame Jo malonei prasiskverbti iki sielos gelmių. Jėzus įspėjo, kad baisiausia liga yra veidmainystė, išdidumas, verčiantis slėpti savo nuodėmes. Su tokiu Gydytoju neišvengiamai turime bendrauti nuoširdžiai, pasakyti visą tiesą ir tarti: Domine, si vis, potes me mundare²⁷ – Viešpatie, jei panorėsi (o Tu visuomet nori), gali mane išgydyti. Tu pažįsti mano silpnybes, aš pats jas jaučiu, aš kenčiu dėl tų negalavimų. Mes Jam paprastai parodome žaizdas, o jeigu žaizdos pūliuoja, parodome ir pūlius. Viešpatie, Tu išgydei daugybę sielų, todėl padėk ir man atpažinti Tave kaip dieviškąjį Gydytoją, kai per Komuniją priimu Tave į savo širdį arba kai kontempliuoju Tave tabernakulyje.

Jis yra Mokytojas, Mokytojas Jam vienam tepasiekiamo mokslo. Mokytojas, mokantis apie beribę meilę Dievui ir visiems žmonėms Dievuje. Kristaus „mokykloje“ išmokstame, kad mūsų pačių egzistencija nepriklauso mums. Jis atidavė savo gyvenimą už visus žmones, ir, jeigu sekame Juo, privalome suprasti, kad negalime gyventi vien savanaudiškai, atsiribodami nuo kitų žmonių sielvarto. Mūsų gyvenimas priklauso Dievui, turime gyventi tarnaudami Jam, dosniai rūpindamiesi sielomis, savo žodžiu ir pavyzdžiu rodydami krikščioniškojo atsidavimo gelmę.

Jėzus tiki, kad alkstame Jo mokymo, todėl kartoja: „Jei kas trokšta, teateina pas mane ir tegu geria.“²⁸ O mes atsakome: išmokyk mus pamiršti save, galvoti tik apie Tave ir apie kitas sielas. Šitaip Viešpats savo malone ves mus pirmyn, kaip tuomet, pradėjus mokytis rašyti. Argi neprisimenate, kaip mokytojas vedžiodavo jūsų neįgudusią ranką? Šitaip liudydami tikėjimą, kuris yra dar viena Dievo dovana, pajusime tikro džiaugsmo skonį. Ir toks aiškus krikščioniškas elgesys bus tarsi raštas, iš kurio visi galės išskaityti nuostabius Dievo darbus.

Jis – mūsų Draugas, vienintelis Draugas, nes Jėzus sakė: vos autem dixi amicos.²⁹ Jis vadina mus draugais ir pirmas žengia žingsnį mūsų link, nes pirmas mus pamilo. Vis dėlto Jis neprimeta savo meilės, o tik siūlo ją. Jis aiškiausiai įrodo ją pačiu didžiausiu draugystės ženklu: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“³⁰ Jis buvo Lozoriaus draugas. Jis verkė pamatęs mirusį Lozorių ir prikėlė jį gyventi. Jeigu Jis matys, kad esame abejingi, nieko nenorime, galbūt net surambėjome, mūsų apmiręs vidinis gyvenimas taps Jo ašarų priežastimi. „Sakau tau, mano drauge, kilk ir eik.“³¹ Palik šį lėkštą gyvenimą, net nevertą vadinti gyvenimu.

Didžiojo Ketvirtadienio apmąstymai eina į pabaigą. Jeigu Viešpats jau padėjo mums – o Jis visada yra pasirengęs tai padaryti, jei tik atveriame Jam širdis – pajusime poreikį atsiliepti į Jo meilę, kuri yra visų svarbiausia. Ir mes mokėsime savo tarnyste paskleisti šią meilę tarp kitų žmonių. „Aš jums daviau pavyzdį“³², – sakė Jis, savo mokiniams numazgojęs kojas per Paskutinę vakarienę. Išmeskime iš savo širdžių puikybę, ambicijas ir norą būti svarbesniems už kitus. Tada ramybė bei džiaugsmas, kaip asmeninio pasiaukojimo išraiška, įsiviešpataus mumyse ir aplink mus.

O baigdamas, kaip mylintis vaikas, vieną mintį skiriu Marijai, Dievo Motinai ir mūsų visų Motinai. Atleiskit man, nes vėl sugrįšiu prie kito vaikystės prisiminimo – prie paveiksliuko, kuris buvo labai paplitęs mano šalyje, kai Pijus X ragino kuo dažniau priimti Komuniją. Tai paveikslėlis Marijos, garbinančios šventąją Ostiją. Šiandien, kaip ir tomis dienomis, ir kaip visada Švenčiausioji Mergelė Marija moko mus bendrauti su Jėzumi, surasti Jį įvairiausiomis aplinkybėmis, ypač per visų svarbiausiąją šventųjų Mišių aukojimo akimirką, kada dabartis jungiasi su amžinybe. Jėzus aukščiausio kunigo gestu visa pritraukia prie savęs ir divino afflante Spiritu – Šventosios Dvasios įkvėpimu – įteikia Dievui Tėvui.