Pratarmė

Pristatant šį pirmąjį monsinjoro Chosemarijos Eskrivos de Balagero (Josemaría Escrivá de Balaguer) pamokslų rinkinį, į galvą ateina jo žodžiai, dažnai kartoti įvairių pasaulio šalių, visokiausių socialinių sluoksnių žmonėms: „Aš esu kunigas, kuris kalba tik apie Dievą ir apie nieką kita!“ „Opus Dei“ steigėjas į kunigus buvo įšventintas 1925 metų kovo 28 dieną. Ex hominibus assumptus, pro hominibus constituitur „Imamas iš žmonių ir skiriamas atstovauti žmonėms“ (Žyd 5, 1). Jis, Dievo iš žmonių išrinktas sielų labui, beveik per pusę amžiaus pasiekė, kad nesuskaičiuojamai daugybei protų bei širdžių krikščioniškas gyvenimas taptų nuoširdžia kasdiene tikrove.

Chosemarijos Eskrivos gyvenimas dėl nepailstamo mokymo ir kunigiškos tarnystės davė gausių krikščioniškų vaisių, kuriuos galime suvokti tik antgamtiškai. Ne be pagrindo jis rašė, kad „skelbti Dievo Žodį yra didžioji „Opus Dei“ kunigų aistra“. Nuo 1925 metų monsinjoras Eskriva užsiėmė intensyvia pastoracine veikla: iš pradžių trumpai kunigavo kaimo parapijose, vėliau Madride, ypač vargingesniuose rajonuose ir ligoninėse, paskui, ketvirtajame dešimtmetyje, visoje Ispanijoje; o kai 1946 metais jis persikėlė į Romą, jau dirbo su žmonėmis iš viso pasaulio.

Pirmą kartą mes susipažinome 1935 metais ir mano atminty jis visuomet išliko toks pat – aistringai kalbantis apie Dievą, su užsidegimu artinantis žmones prie Dievo per katechezę, per trumpesnes ar ilgesnes rekolekcijas, per dvasinį vadovavimą ir trumpas, širdin įsirėžiančias tikslias laiškų eilutes, kurios nuramindavo daugelio sąžinę. Kai maždaug 1936 metų pradžioje jis ėmė negaluoti, medikai nustatė tik išsekimą. Kartais jis pamokslaudavo iki dešimties valandų per dieną. Jis sakė pamokslus beveik visų Ispanijos vyskupijų dvasininkams. Pamokslauti jį kviesdavosi vyskupai, o jis keliaudavo varganais to meto traukiniais per visą šalį savo lėšomis, nesiekdamas jokio kito atlyginimo, tik skatinamas užsibrėžto įsipareigojimo kalbėti apie Dievą.

„Iš visų patarimų, kuriuos dabar gyvai menu, – rašė jis tada, – išskirčiau du, kuriuos man, jaunam kunigui, beveik visi duodavo, kad padaryčiau karjerą. Pirmasis patarimas – nedirbti ir per daug neįsitraukti į apaštalavimo veiklą, nes tai sukels pavydą ir kitų priešiškumą. Antrasis – nerašyti, nes tai, kas parašoma, net jeigu ir parašyta tiksliai ir aiškiai, dažniausiai yra neteisingai suprantama. Ačiū Dievui, kad niekada neklausiau šių patarimų ir esu laimingas, nes kunigu tapau tikrai ne dėl karjeros siekio.“

Sakyčiau, kad monsinjoras Eskriva nepaisė nė vieno iš šių patarimų ir ypač pirmojo – nedirbti. Būtent jo kasdienė apaštalinė veikla trukdė parašyti daugiau veikalų sielų labui. Jis parašė dvi gausiai spausdinamas knygas apie dvasinį gyvenimą – „Kelią“ (Camino) ir „Šventąjį Rožinį“ (Santo Rosario), taip pat įvairių teisės bei teologijos studijų, tokių kaip „Velgų abatė“ (La Abadesa de las Huelgas). Tačiau didžiąją jo raštų dalį sudaro laiškai, instrukcijos ir komentarai, išimtinai susiję su dvasiniais dalykais ir skirti „Opus Dei“ nariams. Priešindamasis bet kokio pobūdžio reklamai, jis retai sutikdavo duoti interviu, nepaisydamas daugelio šalių spaudos, radijo ir televizijos atstovų prašymų. Tie keli atvejai, kada jis vis dėlto sutiko pasikalbėti, aprašyti ir išspausdinti knygoje „Pokalbiai su Monsinjoru Chosemarija Eskriva“ (Conversaciones con Mons. Josemaría Escrivá). Ši knyga išversta ir į didžiausias užsienio kalbas.

Vis dėlto daugiau kaip penkiasdešimt metų trukę pamokslavimai apima daugybę nespausdintos medžiagos. Nedidelė šio palikimo dalis ir sudaro šį pamokslų rinkinį. Tai keletas liturginių švenčių proga pasakytų pamokslų.

Šiems pamokslams nereikia ypatingo įvado. Autoriaus žodis bei jo kunigiška dvasia mums jau gerai pažįstama. Tad negalėčiau pridurti nieko naujo, ko skaitytojas, gilindamasis į bet kokį jo pamokslą, iš karto pats nesuprastų. Tačiau galbūt naudinga atkreipti dėmesį į keletą bendrų šių skaitinių bruožų.

Pirmiausia – tai teologinis tekstų gylis. Jie, žinoma, nesudaro jokio traktato ar studijos specifine tema. Autorius turėjo lengvai suprantamos kalbos dovaną ir gyvai šnekėjo skirtingų kultūrinių ir socialinių sluoksnių žmonėms. Jo mintys ir svarstymai dera su rūpestingu ir mylinčiu Dievo Žodžio išmanymu. Atkreipkite dėmesį kaip autorius komentuoja, pavyzdžiui, Evangeliją. Jis niekuomet ja nesinaudoja tik dėl tuščio įspūdžio arba banaliai. Kiekviena išmedituota Šventojo Rašto eilutė pateikia naujas, galbūt šimtmečiais joje slypėjusias prasmes. Monsinjoras Eskriva artimai pažįstamas su mūsų Viešpačiu, su jo motina Marija, su šv. Juozapu, su pirmaisiais dvylika apaštalų, su Morta, Marija ir Lozoriumi, su Juozapu iš Arimatėjos, su Emauso mokiniais ir šventosiomis moterimis. Jis juos pažino per nuolatinius pokalbius, per vidinį Evangelijos išgyvenimą, save gyvai įsivaizduodamas kaip dar vieną tų scenų veikėją.

Todėl nenuostabu, kad kai kurie monsinjoro Eskrivos komentarai sutampa su tais, kuriuos rašė pirmieji krikščionių rašytojai daugiau nei prieš penkiolika šimtmečių. Bažnyčios Tėvų citatos pamokslų tekstuose yra ypač tinkamos ir visiškai atitinka Bažnyčios tradiciją.

Antrasis šių homilijų bruožas yra gebėjimas tiesiogiai perteikti ryšį tarp Evangelijos mokymo ir eilinio krikščionio gyvenimo. Jo pamokslų idėjos nepakimba ore ir niekuomet nėra vien abstrakčios teorijos. Tiesa, juose yra teorijos, tačiau ji visada tvirtai paremta kasdiene gyvenimo patirtimi. Taip pat nereikėtų išleisti iš akių to, kad pamokslai būdavo itin gyvai perteikiami. Monsinjoras Eskriva niekuomet nesikreipia į auditoriją, kuri tik teoriškai arba grynai iš smalsumo domisi krikščioniškuoju dvasingumu. Jis kalba realiems žmonėms, kurie sielomis jau dalyvauja dieviškajame gyvenime, arba nujausdami Dievo meilę yra pasirengę prie Jo prisiartinti.

Jis taip pat nekalba kokiai nors ypatingai žmonių grupei, kurią sudarytų vien vyrai ar moterys, studentai, darbininkai ar vien tam tikrų profesijų žmonės. Jis kalba visiems tuo pačiu metu, būdamas įsitikinęs, kad jeigu Dievo Žodis skelbiamas iš meilės Kristui, jis visada ras asmeninį kelią į kiekvieną sielą. Jis yra įsitikinęs, kad Šventoji Dvasia kiekvienai širdžiai suteikia išoriškai neapibrėžiamų intymių pojūčių, leidžiančių sėklai kristi į gerą dirvą ir nešti šimteriopą derlių.

Trečioji pamokslų savybė – išskirtinis stilius. Jis galbūt nėra labai svarbus, tačiau negalime nepastebėti, kad monsinjoro Eskrivos kalba tiesi, paprasta ir neabejotinai patraukli. Joje pastebimas subtilus dėmesys žodžio ir gramatinės raiškos tikslumui. Bet, nepaisant to, autorius visada teikia pirmenybę turiniui, o ne formai. Jo žodžių esmė bei tvirtumas formuoja ramų ir aiškų stilių, nenaudojamos emocijas lengvai sukeliančios priemonės. Taip pat nesistengiama klausytojo (ir skaitytojo) per daug apstulbinti, siekiama tik minimaliomis kalbos priemonėmis padėti kiekvienai sielai pažvelgti į Dievą ir padaryti aiškias išvadas bei pasiryžti kokiam nors kasdienio gyvenimo pokyčiui.

Šios knygos pamokslai apima liturginius metus nuo Advento iki Kristaus Karaliaus šventės. Neįmanoma glaustai nusakyti jų plataus ir įvairiaspalvio turinio, bet galbūt galima pabandyti aptikti tam tikras bendras ir pagrindines tų garsiai išsakytų meditacijų gijas.

Jų šerdį aiškiai sudaro dieviškosios įsūnystės dvasia – ji yra nuolatinis „Opus Dei“ steigėjo mokymo akcentas. Autorius nuolat primena šventojo Pauliaus žinią: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi esate gavę ne vergystės dvasią, kad ir vėl turėtumėte bijoti, bet gavote įsūnystės Dvasią, kurioje šaukiame: „Aba, Tėve!“ Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti“ (Rom 8, 14–17).

Šis tekstų rinkinys mums taipogi kalba apie Švenčiausiąją Trejybę, kuri yra kita dažna šių pamokslų tema. Ji primena kelią, vedantį pas Tėvą per Šventąją Dvasią. Kelias – tai Jėzus Kristus, mūsų Brolis, mūsų draugas – Draugų Draugas – mūsų Viešpats, Karalius ir Mokytojas. Todėl krikščioniškas gyvenimas reiškia nuolatinį bendravimą su Kristumi, pasiliekant prie savo įprastinio gyvenimo aplinkybių. Tad kaipgi bendrauti su Dievu? Monsinjoras Eskriva nurodo du būdus: „Per Duoną ir Žodį“.

Duona yra Eucharistija. „Opus Dei“ steigėjas moko, kad šventosios Mišios – tai „krikščioniškojo gyvenimo centras ir šaknis“. Jos nėra buvusi, bet antgamtiška ir nuolat besikartojanti tikrovė, kuri gaiviai drėkina kiekvieną dienos akimirksnį. Du pamokslai išsamiai byloja apie šį pagrindinį krikščionybės slėpinį: „Eucharistija – tikėjimo ir meilės paslaptis“ ir „Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė“. Jis rašo: „Dievas nutarė pasilikti tabernakulyje, kad mus maitintų, stiprintų, sudievintų ir apvaisintų mūsų veiklą bei pastangas. Jėzus tuo pat metu yra sėjėjas, sėkla ir galutinis sėjos vaisius: amžinojo gyvenimo Duona.“

Dievo Žodis yra malda. Kai Dievas kalba, klausome, o kai Dievas klauso, kalbame mes. Mūsų malda turi tęstis nuolat, kaip mūsų širdies pulsavimas, kaip įsimylėjusios sielos alsavimas. „Kai krikščionis pradeda nepertraukiamai bendrauti su Viešpačiu, jo vidinis gyvenimas auga, tampa stiprus ir saugus. Šis kelias yra atviras visiems, o ne tik keliems išrinktiesiems. Jis virsta pastangų reikalaujančios, bet vis dėlto malonios kovos dalimi – pastangomis nuoširdžiai vykdyti Dievo valią.“

Štai kodėl žmogus yra daugybės dieviškųjų lobių saugykla. Kristų jis priima realiai ir iš tikrųjų: priima Jo Kūną, Kraują, Sielą ir Dieviškumą. Žmogus yra Šventosios Dvasios šventykla, jame gyvena Švenčiausioji Trejybė. Tačiau šiuos lobius mes nešiojamės in vasis fictilibus „moliniuose induose“ (2 Kor 4, 7), molio puodynėse. Autoriaus nuostata švelni, bet atkakliai ir primygtinai kartojama: būtinas nuolankumas. Tai ne liūdna ar beviltiška laikysena, nes tikras nuolankumas yra savo žmogiškojo menkumo greta begalinės Dievo didybės suvokimas. Taip pat tai žinojimas, jog Dievas džiaugiasi savo kūriniais ir nori krikščionis sudievinti „geruoju sudievinimu“ išlaikydamas jų nuolankumą.

Visas žmogiškasis gyvenimas, kasdienis gyvenimas su savo džiaugsmais ir nusivylimais, su savo šypsenomis ir kasdienėmis mažomis „tragedijomis“ įgauna naują matmenį: „aukštį, o su juo perspektyvą, svorį ir tūrį“ (Kelias, 279). Toks „Opus Dei“ įkūrėjo nuolatinis mokymas. „Patikėkite manimi, mano vaikai, – tvirtino jis 1967 metais pamokslu maždaug keturiasdešimčiai tūkstančių žmonių. – Kai krikščionis atlieka su meile pačią įprasčiausią pareigą, ji prisipildo Dievo antgamtiškumo. Todėl aš ir tvirtinu ir kalu jums į galvą, kad krikščionio pašaukimas – iš gyvenimiškos prozos kurti skambią poeziją.“

Šie pamokslai puikiai sieja įprasčiausius ir todėl žmogiškiausius interesus su Dievo anapusybe. Juose išvengiama dviprasmiškų idėjų, vaizduojančių šventumą kaip balansavimą tarp dvigubai – „normaliai“ ir „dvasiškai“ – gyvenamo gyvenimo. Autorius priešinasi pagundai pernelyg „sudvasinti“ žmogiškus dalykus ir primena jų sudėtingumą, išsaugodamas tai, ką monsinjoras Eskriva vadina „laisvės rizika“: „Mano vaikai, horizonte, regis, susilieja dangus ir žemė. Bet ne, iš tikrųjų jie susijungia jūsų, šventai gyvenančių paprastą gyvenimą, širdyse.“

„Šventai gyvenkite kasdienį gyvenimą“ – žmogiškai ir krikščioniškai garbingai, su antgamtiniu žvilgsniu. Jeigu visas mūsų gyvenimas bus malda, bendravimas su Dievu per Duoną ir Žodį, tada galėsime suprasti, kaip mūsų darbas, kasdienė veikla, trunkanti beveik visą dieną, taip pat tampa nuolatine malda. Pašventintas darbas pats savyje yra šventumą teikiantis dalykas, veikiant Dievo malonei, įgalinantis mus padėti kitiems tapti šventais žmonėmis.

Paprastas krikščioniškas gyvenimas, susidedantis iš darbo, kuris yra malda, ir maldos, kuri yra darbas, tampa apaštalavimu. Asmeninis bendravimas su Dievu, „veidas į veidą, be jokio anonimiškumo“, ne tiktai netrukdo rūpintis kitais, bet yra tarsi šaltinis, trykštantis dėl kitų žmonių gėrio. „Kai kurie žmonės stengiasi sukurti pasaulyje taiką, tačiau nepuoselėja Dievo meilės savo širdyse. Kaip tuomet jie galėtų pasiekti taiką? Kristaus taika yra Kristaus karalystės ramybė; o mūsų Viešpaties karalystė turi būti grindžiama dievišku meilės antplūdžiu“ ir šventumo troškimu, nuolankiu pasirengimu priimti malonę ir pastangomis įtvirtinti teisingumą.

Štai tokios yra kelios pagrindinės šioje knygoje spausdinamų pamokslų mintys. Tačiau nebūtų garbinga nutylėti tai, ko joje trūksta. Kai kurių „Opus Dei“ steigėjo pamokslavimo ypatybių spausdintas tekstas tiesiog nepajėgia perteikti: jo žmogiškumo, patrauklaus ir betarpiško nuoširdumo, to, kaip jis atsiduoda klausytojams, jo nuolatinio priminimo, kad kiekvienas tose meditacijose dalyvaujantis asmuo pats turėtų asmeniškai melstis Dievui, „tyliai Jo šaukdamasis“. Jo šiltas realizmas nėra nei naivus, nei vien pragmatiškas. Jo bendras supratimas yra daugiau negu paviršutiniškas. Tai tiesiog per kraštus besiliejantis geras humoro jausmas, o šis užkrečiantis džiaugsmas yra tikras Dievo vaiko džiugesys.

Labai daug žmonių gyvai klausėsi monsinjoro Eskrivos pamokslavimų. Nors jis ne itin buvo linkęs viešai reklamuotis, bet buvo visada pasirengęs atsakyti tiems, kuriuos nuoširdžiai domino klausimai apie Dievą. 1972 metais Prancūzijoje, vėliau Ispanijoje ir Portugalijoje per įvairaus dydžio sambūrius jį galėjo išgirsti daugiau negu šimtas penkiasdešimt tūkstančių žmonių. 1970 metais Meksikoje jis susitiko su keturiasdešimčia tūkstančių klausytojų ne tik iš šios šalies, bet ir iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir daugelio Pietų Amerikos šalių. O Romoje daugybė tūkstančių žmonių iš Europos ir iš kitų žemynų girdėjo jį sakant: „Bet kokį sąžiningą žmogaus darbą (ar tai būtų intelektinis, ar fizinis) krikščionis turi atlikti kaip įmanoma tobuliau. Tokiu būdu dirbamas darbas, kad ir koks nesvarbus ar nereikšmingas jis beatrodytų, padeda krikščioniška linkme tvarkyti pasaulietinius reikalus – apreikšti jų dieviškąjį matmenį ir priimti bei sujungti juos į didžiulį Sukūrimo bei Išganymo darbą. Šitaip darbas pakylėjamas į Dievo malonės lygmenį. Tokiu būdu jis pašventinamas ir tampa Dievo darbu – operatio Dei arba Opus Dei.“

Tie, kurie skaitys šiuos pamokslus, šiltai priimdami jų autorių kaip kunigą, kalbantį vien apie Dievą, lengvai įsivaizduos ir kitus šiltus monsinjoro Eskrivos pastoracinio darbo bruožus: jo gyvą suvokimą būti paprasčiausiu įrankiu Viešpaties rankose, jo antgamtinį įsitikinimą, kad asmeninės silpnybės ir trūkumai, kurių, kaip jis nuolat mums primena, visada turėsime, kol gyvensime, neturi mūsų atitolinti nuo Kristaus. Priešingai – tai stimulas prie Jo priartėti. Dar neišleistame jo pamoksle sakoma: „Ne aš turiu pakęsti Viešpatį: tai Jis mane pakenčia, padeda man, drąsina mane ir manęs laukia“. Ir pabrėžtinai kreipiasi į klausančiuosius: „Kaip aš galėčiau nesuprasti jūsų trūkumų, jei man pačiam jų nestinga?“

Ir visuose pamoksluose tarsi kontrapunktas skamba svarbiausias motyvas: meilė asmens laisvei. „Laisvė yra labai artima mano širdžiai, – sakė jis 1963 metais. – „Opus Dei“ dvasia, kurią stengiuosi įgyvendinti ir jos mokyti, jau daugiau negu trisdešimt penkerius metus ragina mane suprasti ir pamilti asmens laisvę. Kai Dievas, mūsų Viešpats, suteikia mums malonę, kai Jis kviečia mus ypatingu pašaukimu, Jis tėviškai ištiesia mums ranką. Stiprią, labai mylinčią ranką, nes Jis ieško mūsų asmeniškai, kaip savo sūnų ir dukrų, pažindamas mūsų silpnumą. Viešpats laukia iš mūsų pastangų paimti Jo ištiestą ranką, Jo padedančią ranką. Jis prašo mūsų pasistengti ir šitaip parodyti, jog esame laisvi.“

Jeigu Dievas gerbia mūsų asmeninę laisvę, tad kaipgi galėtume negerbti kitų laisvės? Ypač tose srityse, kuriose galima nuomonių bei veiksmų įvairovė? „Laikinuose dalykuose nėra dogmų. Pastangos įtvirtinti absoliučias tiesas ten, kur kiekvienas turi remtis savo požiūriu, priklausomu nuo asmeninių interesų, kultūrinio skonio ir savo patirties, būtų žmogaus orumo įžeidimas. Pastangos įdiegti dogmas laikinosiose srityse neišvengiamai verčia prievartauti kitų žmonių sąžinę, skatina negerbti savo artimo.“

Tikiuosi, kad netrukus pasirodys antrasis pamokslų rinkinys. Tai suteiks mums dar vieną galimybę aptarti nuolat vykstantį Atpirkimą per žodį žmogaus, įsitikinusio, kad „dvasiniame gyvenime naujos eros nebus. Viską jau turime Kristuje, kuris mirė ir vėl prisikėlė, kuris tebėra gyvas per amžius. Tačiau turime susijungti su Juo per tikėjimą, leisdami, kad Jo gyvenimas reikštųsi mumyse taip, jog kiekvienas krikščionis taptų ne paprasčiausiai alter Christus – kitu Kristumi, bet ipse Christus – pačiu Kristumi!

Álvaro del Portillo Roma, 1973 metų sausio mėn. 9 d.

Mons. Chosemarija Eskriva de Balageras (Josemaría Escrivá de Balaguer), kurį pagrįstai „Opus Dei“ šeimoje vadiname mūsų Tėvu, 1975 metų birželio 26 dieną pabaigė savo žemišką piligrimystę, kad galutinai susitiktų su Kristumi. Steigėjas visus mokydavo Jį regėti gyvą kiekvienoje gyvenimo kryžkelėje.

Nuo tos birželio 26 dienos daugybė tūkstančių žmonių tebeatvyksta į Romą, kad pasimelstų prie kapo to, kuris visada norėjo būti Romos kataliku, universaliu krikščioniu. Jis valingai aukojo savo gyvenimą už Bažnyčią ir už Romos popiežių, kurį, šventosios Kotrynos Sienietės žodžiais, mėgo vadinti il dolce Cristo in terra („mylimuoju Kristumi žemėje“). Ir mūsų Viešpats išklausė jį, pasiimdamas pas Save. Esame tvirtai įsitikinę, kad šitaip jis persikėlė iš žemės į savo tikrąją Tėvynę, į Tėvo namus, su Švenčiausiąja Mergele Marija ir šventuoju Juozapu, kuriuos visada taip mylėjo.

Pirmojo leidinio „Kai Kristus eina pro šalį“ pratarmėje išsakėme siekį kuo anksčiau išleisti antrąjį rinkinį jo pamokslų, su didele jėga nešančių Dievo meilės link. Tėvas mums paliko gausybę vertingų, jau parengtų, bet dar neišspausdintų raštų. Dėl to dar turėsime progų skaityti ir daugiau veikalų šio švento kunigo, Kristaus Mistiniame Kūne tebetęsiančio savo didžiulę bei nenuilstamą katechezę.

Álvaro del Portillo Roma, 1975 metų spalio mėn. 2 d.