Juozapo dirbtuvėje

Visa Bažnyčia šventąjį Juozapą laiko savo užtarėju ir globėju. Slenkant šimtmečiams, tikinčiųjų dėmesį traukė daug įvairių jo gyvenimo įvykių. Tai buvo žmogus, visuomet ištikimas Dievo jam suteiktai misijai. Štai kodėl jau daugelį metų mėgstu širdingai jį vadinti „Mūsų Tėvu ir Globėju“.

Šventasis Juozapas iš tiesų yra Tėvas ir Globėjas. Jis saugo jį gerbiančius ir lydi juos gyvenimo kelionėje – taip, kaip jis saugojo ir lydėjo auginamą Jėzų. Bendraudami su juo suprasime, kad šventasis Patriarchas taip pat yra vidinio gyvenimo Mokytojas, nes jis moko mus pažinti Jėzų, dalintis su Juo savo gyvenimu ir suvokti, kad ir mes esame dieviškosios Šeimos dalis. Šventasis Juozapas tebeteikia mums šias pamokas, būdamas toks, koks ir buvo – paprastas žmogus, šeimos tėvas, kasdieniu darbu užsidirbantis pragyvenimui darbininkas. Visa tai skatina susimąstyti ir džiaugtis.

Šiandien, švenčiant Juozapo iškilmę, norėčiau jums priminti, kas apie jį sakoma Evangelijoje. Tai padės mums geriau įsisąmoninti, ką Dievas nori mums perteikti paprastu Švenčiausiosios Mergelės Marijos sutuoktinio gyvenimu.

Šv. Juozapo asmenybė Evangelijoje

Tiek šventasis Matas, tiek šventasis Lukas mums teigia, jog šventasis Juozapas kilo iš kilmingos giminės – Dovydo ir Saliamono, Izraelio karalių, namų. Jo protėvių praeitis nėra visiškai aiški. Nežinome, kuri iš dviejų Evangelijoje išrašytų genealogijų skirta Marijai, Jėzų pagimdžiusiai Motinai, o kuri Juozapui, Jėzaus tėvui pagal žydų įstatymą. Taip pat nežinome, ar šventasis Juozapas kilęs iš Betliejaus, kur jis per surašymą ėjo užsirašyti, ar iš Nazareto, kur gyveno ir dirbo.

Kita vertus, mes žinome, kad Juozapas nebuvo turtingas: jis buvo paprasčiausias darbininkas, kaip ir milijonai pasaulio žmonių. Jis dirbo varginantį ir kartu paprastą, savo luomui būdingą darbą, kurį pasirinko ir pats Dievas, prisiimdamas mūsų žmogiškąją prigimtį ir trisdešimt metų norėdamas gyventi taip, kaip ir mes visi.

Šventasis Raštas mums byloja, kad Juozapas buvo amatininkas. Kai kurie Bažnyčios Tėvai sukonkretina, jog jis buvo dailidė. Šventasis Justinas, kalbėdamas apie Jėzaus gyvenimą, sako, kad šis darė arklus ir pakinktus¹. Galbūt todėl remdamasis šiais žodžiais šventasis Izidorius iš Sevilijos padaro išvadą, kad Juozapas buvo kalvis. Šiaip ar taip, jis buvo įgudęs darbininkas, kuris daugelį metų triūsdamas ir prakaituodamas tarnavo drauge gyvenantiems bendrapiliečiams.

Evangelijoje Juozapas vaizduojamas kaip ori, gyvenimo sunkumų nebijanti asmenybė. Jis mokėjo drąsiai kovoti su iškilusiomis problemomis, tvarkytis sunkiomis situacijomis, galėjo atlikti, ko prašomas, ir visada veikė atsakingai ir iniciatyviai.

Nesutinku, kai šventasis Juozapas įprastai vaizduojamas kaip senukas – tokį vaizdavimą galėjo nulemti savaime nieko blogo neturįs ketinimas pabrėžti visišką Marijos skaistybę. Aš jį įsivaizduoju jauną, stiprų žmogų, galbūt keleriais metais vyresnį už Mergelę Mariją, tačiau sulaukusį brandos ir jėgų žydėjimo.

Kad gyventume skaistumo dorybe, neturime laukti senatvės, kai savaime apleidžia jėgos. Tyrumas kyla iš meilės, o jėga ir jaunystės linksmumas nėra kliūtis kilniai mylėti. Juozapas turėjo jauną širdį ir jauną kūną, kai vedė Mariją, kai sužinojo Jos dieviškos motinystės paslaptį, kai nuolat buvo su Ja, gerbdamas tą vientisumą, kurį Dievas panoro suteikti pasauliui, kaip dar vieną ženklą, kad Jis atėjo gyventi tarp savo kūrinių. Kas nepajėgia suprasti tokios meilės, beveik nieko neišmano apie tikrąją meilę, jam visiškai svetima pati krikščioniškos skaistybės prasmė.

Kaip jau kalbėjome, šventasis Juozapas buvo amatininkas iš Galilėjos, tiesiog žmogus, kaip ir daugelis kitų. Argi ko nors ypatingo buvo galima tikėtis iš gyvenimo tokiame užmirštame kaimelyje kaip Nazaretas? Nieko. Tik darbo. Kasdienio darbo ir nuolatinių jam skirtų pastangų. O pasibaigus dienai – tik mažos ir varganos pastogės pailsėti, kad atgautum jėgas kitos dienos darbams.

Hebrajiškai Juozapo vardas reiškia „Dievas suteiks daugiau“. Dievas suteikia netikėtas dimensijas šventam gyvenimui tų, kurie vykdo Jo valią. Ir Jis prideda vieną itin svarbų matmenį, suteikiantį prasmę viskam – būtent dieviškąjį matmenį. Nuolankų ir šventą Juozapo gyvenimą Jis papildė, jeigu galima taip pasakyti, Mergelės Marijos ir Jėzaus, mūsų Viešpaties, gyvenimu. Dievas yra nepralenkiamas savo dosnumu. Juozapas galėjo ir sau priskirti žmonos Marijos žodžius: quia fecit mihi magna qui potens est – didžių dalykų padarė man Visagalis, quia respexit humilitatem² – nes pažvelgė į mano menkumą.

Šventasis Juozapas tikrai buvo paprastas žmogus, kuriam Dievas patikėjo didžius dalykus. Kiekvieną savo gyvenimo akimirką jis vykdė tiksliai tai, ko iš jo norėjo Viešpats. Štai kodėl Šventajame Rašte Juozapas vadinamas „teisiu“³. Hebrajų kalba teisus žmogus reiškia gerą ir ištikimą Dievo tarną, tą, kuris pildo dieviškąją valią,⁴ arba tą, kuris yra garbingas ir geraširdiškas savo artimui⁵. Taigi teisus žmogus myli Dievą ir įrodo savo meilę Jam, laikydamasis Dievo įsakymų, visą gyvenimą atsiduodamas brolių ir artimųjų tarnystei.

Juozapo tikėjimas, viltis ir meilė

Būti teisiam nereiškia vien paklusti įstatymams. Gėris turi augti iš vidaus; jis turi būti gilus ir gyvybingas, nes „teisusis gi bus gyvas savo tikėjimu“⁶. Gyventi tikėjimu – šie žodžiai, vėliau būsiantys dažna apaštalo Pauliaus apmąstymų tema, iš tiesų tiko šventajam Juozapui. Jis nepildė Dievo valios paviršutiniškai ar pasidavęs rutinai. Jis tai darė spontaniškai ir iš širdies gelmių. Įstatymas, pagal kurį gyveno kiekvienas praktikuojantis žydas, jam nebuvo tik kodeksas ar griežtas taisyklių sąrašas, bet gyvojo Dievo valios išraiška. Taigi jis žinojo, kaip atpažinti Dievo balsą, kai šis pasigirdo taip netikėtai ir taip nelauktai.

Šventojo Juozapo gyvenimas buvo paprastas, bet nelengvas. Tik po išbandymo širdgėlos jis suprato, kad Marijos Sūnus buvo pradėtas iš Šventosios Dvasios. Ir šis Kūdikis, Dievo Sūnus, pagal žmogišką kilmę, Dovydo palikuonis, gimė grotoje. Angelai šventė Jėzaus gimimą, o įžymūs žmonės iš tolimų kraštų atvyko Jo pagarbinti, tačiau Judėjos karalius norėjo Jį nužudyti, ir šeimai reikėjo bėgti. Dievo Sūnus išoriškai atrodė bejėgis kūdikis, kuriam teko slapstytis Egipte.

Pasakodamas šiuos įvykius Evangelijoje, šventasis Matas nuolat pabrėžia Juozapo ištikimybę. Juozapas nesvyruodamas vykdė Dievo įsakymus net tuomet, kai jų prasmė atrodydavo miglota, arba tuomet, kai jų ryšys su kita dieviškojo plano dalimi buvo nuslėptas.

Bažnyčios Tėvai ir kiti dvasinės literatūros autoriai dažnai pabrėžia šventojo Juozapo tikėjimo tvirtumą. Angelo įsakymą bėgti nuo Erodo ir slėptis Egipte⁷ šventasis Jonas Auksaburnis komentuoja taip: „Tai išgirdęs, Juozapas nenustebo ir nepasakė: „Keista. Tu pats neseniai sakei, jog Jis išgelbės savo tautą, o dabar Tu nesugebi išgelbėti Jo paties – mes turime bėgti, leistis į tolimą kelionę ir ilgai prabūti svetimoje vietoje. Tai prieštarauja Tavo pažadui.“ Juozapas taip negalvojo, nes jis buvo ištikimas vyras. Jis taip pat nepaklausė, kada reikės grįžti, nors angelas paliepimą nusakė labai neaiškiai: „Pasilik ten, kol tau pasakysiu.“ Juozapas neapsisunkina, jis paklūsta, pasitiki ir džiaugsmingai priima išmėginimą.“⁸

Juozapo tikėjimas nesvyruoja, jis iš karto paklūsta ir viską vykdo tiksliai ir greitai. Norint geriau suprasti šventojo Patriarcho mums pateiktą pamoką, patartina mąstyti apie jo tikėjimo veiksmingumą, apie tai, kad jo paklusnumas nėra pasyvus pasidavimas įvykių tėkmei. Krikščioniškasis tikėjimas neturi nieko bendra su konformizmu, veiklumo ar vidinės energijos stoka.

Juozapas iki galo atsidavė Dievo globai, tačiau visada apmąstė įvykius ir šitaip pasiekė Dievo darbų supratimą, vedantį į tikrąją išmintį. Palaipsniui jis suprato, jog antgamtiniai planai turi dieviškąją suderinamumo logiką, kartais sugriaunančią žmogiškus planus.

Įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis Patriarchas niekuomet neatsisako apmąstymų, niekada neneigia savo atsakomybės. Priešingai, jis elgiasi taip, kad žmogiška patirtis tarnautų tikėjimui. Grįždamas iš Egipto Juozapas, išgirdo, „jog Archelajas valdo Judėją po savo tėvo Erodo“ ir „pabūgo ten vykti“⁹. Jis išmoko veikti pagal dieviškąjį planą. O kaip savo teisingo elgesio pagal Dievo valią patvirtinimą Juozapas gavo nurodymą grįžti į Galilėją.

Toks buvo šventojo Juozapo tikėjimas: visa apimantis, gilus ir vientisas. Juozapas buvo tikrai atsidavęs Dievo valiai ir išmintingai paklusnus. Jo tikėjimą lydėjo meilė Dievui, išpildžiusiam Abraomui, Jokūbui ir Mozei duotus pažadus; vedybinė meilė savo žmonai Marijai ir tėviška meilė Jėzui. Juozapo tikėjimas, viltis ir meilė pasitarnavo didžiajai Dievo misijai – žmogaus atpirkimui, kurį Jis įvykdė pasaulyje per Galilėjos dailidę Juozapą.

Tikėjimas, viltis, meilė – tokie yra Juozapo ir visų krikščionių gyvenimo ramsčiai. Juozapo atsidavimas – tai ištikimos meilės, mylinčio tikėjimo ir pasitikinčios vilties pynė. Ši šventė yra gera proga ir mums atnaujinti savo įsipareigojimą iš Dievo gautam krikščioniškam pašaukimui.

Nuoširdžiai trokštant gyventi tikėjimu, meile ir viltimi, atnaujinti šį įsipareigojimą nereiškia vėl imtis to, kas buvo apleista. Kai iš tiesų gyvenama tikėjimu, meile ir viltimi, atnaujinimas tereiškia visišką atsidavimą į Dievo rankas, nepaisant asmeninių kalčių, nuopuolių ir silpnybių. Tai ištikimybės sutvirtinimas. Atnaujinti atsidavimą – tai atnaujinti ištikimybę, kurios iš mūsų nori Dievas, tai mylėti veiksmais.

Meilė turi tam tikrų privalomų ir savitų raiškos bruožų. Kartais kalbama apie meilę lyg ji būtų savęs patenkinimo impulsas arba paprasčiausia priemonė savanaudiškai realizuoti savo asmenybę. Tačiau tai nėra meilė. Tikroji meilė yra išėjimas iš savęs, savęs atidavimas kitiems. Meilė atneša džiaugsmą, tačiau to džiaugsmo šaknys slypi kryžiuje. Kol mes gyvename žemėje ir nesame pasiekę savo būsimojo laiko pilnatvės, niekuomet negalime patirti visiškos meilės be pasiaukojimo, be kančios. Tokia kančia pasidaro saldi ir meili, ji gilaus vidinio džiaugsmo šaltinis. Kartu tai autentiška kančia, nes ji pergali savanaudiškumą ir teikia supratimą, kad meilė yra visko, ką mes darome, pagrindas.

Visa, kas padaryta iš meilės, yra svarbu, nors ir atrodytų labai menka. Dievas atėjo pas mus, varganus kūrinius, ir pasakė, kad mus myli: deliciae meae esse cum filiis hominum¹⁰ – džiūgauju ir gėriuosi būdamas su žmonių vaikais. Mūsų Viešpats sako, kad viskas yra vertinama – tiek veiksmai, kuriuos, mūsų nuomone, laikome ypatingais, tiek veiksmai, mums atrodantys bereikšmiai. Niekas nepradingsta. Dievui nėra beverčių žmonių. Visi esame pašaukti prisidėti prie dangaus karalystės – kiekvienas pagal savo pašaukimą namuose ir darbe, deramai atlikdamas savo pareigas, tinkamai naudodamasis pilietinėmis pareigomis bei teisėmis.

Šventojo Juozapo gyvenimas yra puikus pavyzdys paprasto, eilinio gyvenimo. Gyvenimo, kurį lydi vienodos, žmogiškomis akimis, gana monotoniškos darbo dienos, sudarančios ištisus metus. Dažnai apie tai galvodavau, mąstydamas apie šventojo Juozapo asmenybę. Tokia yra ir viena iš priežasčių, kodėl aš puoselėju jam ypatingą pamaldumą.

Praėjusių metų gruodžio 8 dieną, kai popiežius Jonas XXIII savo baigiamojoje antrojo Vatikano susirinkimo pirmosios sesijos kalboje paskelbė, kad šventojo Juozapo vardas bus įtrauktas į Mišių kanoną, vienas labai svarbus Bažnyčios hierarchas tuojau pat man paskambino ir pasakė: „Rallegramenti! – Sveikinu! Išgirdęs popiežiaus pareiškimą, iškart pagalvojau apie jus, apie tai, kaip apsidžiaugsite.“ Ir iš tiesų aš buvau laimingas, nes šis visos Bažnyčios susirinkimas, vedamas Šventosios Dvasios, suteikė ypatingą antgamtinę vertę ne tik šventojo Juozapo gyvenimui, bet ir kiekvienam Dievo akivaizdoje ir pagal Jo valią atliekamam darbui.

Pašventinti savo darbą ir savo darbu pašventinti kitus

„Opus Dei“ atidaviau savo gyvenimą, o jo dvasią galiu nusakyti labai paprastai – tai įprastas profesinis darbas pasaulio šurmulyje. Dieviškasis pašaukimas suteikia mums misiją, kviečia prisidėti prie vienintelio Bažnyčios tikslo – visa patraukti link Dievo, liudijant Kristų visiems žmonėms.

Pašaukimas įžiebia šviesą, kuri nušviečia mūsų egzistencijos prasmę. Remiantis tikėjimo šviesa, tai teikia tikrumą, kodėl gyvename žemėje. Gyvenimas – dabartis, praeitis ir ateitis – įgauna naują matmenį, gelmę, kurių anksčiau nebuvome suvokę. Visi įvykiai ir atsitikimai sudėliojami į savo vietas: suprantame, kur mus nori vesti Dievas, pasijuntame užvaldyti šio mums patikėto uždavinio.

Dievas išgelbsti iš nežinojimo tamsos, iš klaidžiojimo po istorijos įvykus ir pašaukia galingu balsu, kaip pašaukė Petrą ir Andriejų: venite post me, et faciam vos fieri piscatores hominum¹¹– eikite paskui mane, aš padarysiu jus žmonių žvejais, nepaisant to, kokią vietą beužimtumėte pasaulyje.

Tas, kuris gyvena tikėjimu, gali patirti sunkumų ir kovų, kančių ir net apmaudo, tačiau niekada nepatirs nusivylimo ar sielvarto, nes jis žino, ko vertas jo gyvenimas, jis žino, kam yra gimęs. Ego sum lux mundi, – sušuko Kristus, – qui sequitur me non ambulat in tenebris, sed habebit lumen vitae.¹² Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.

Norėdami nusipelnyti šią Dievo šviesą, privalome mylėti. Turime nuolankiai pripažinti, kad mums reikia išgelbėjimo ir drauge su Petru sakyti: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu – Dievo Šventasis.“¹³ Jei iš tiesų šitaip elgsimės, jeigu leisime Dievo žodžiui įžengti į savo širdis, tikrai galėsime tarti, jog nebevaikštome tamsybėse, nes virš mūsų silpnybių ir asmeninių trūkumų šviečia Dievo šviesa taip, kaip saulė šviečia viršum audros debesų.

Krikščioniškasis tikėjimas ir pašaukimas veikia ne vieną kurią nors egzistencijos dalį, bet ją visą. Santykiai su Dievu būtinai reikalauja atsidavimo, visiško išsižadėjimo. Tikintis žmogus visuose gyvenimo lygmenyse mato naują perspektyvą: tą, kurią mums suteikia Dievas.

Jūs, drauge su manimi švenčiantys šią šventojo Juozapo šventę, esate skirtingų profesijų žmonės; jūs skirtinguose kraštuose turite savo darbą, namus, esate skirtingų rasių ir kalbate skirtingomis kalbomis. Jūs lavinotės įvairių aukštųjų mokyklų auditorijose, dirbtuvėse ir įstaigose. Jūs metai po metų dirbote pagal savo profesiją, užmezgėte daugelį profesinių ir asmeninių ryšių, padėjote spręsti kilusius sunkumus savo įmonėse ar susidūrę su visuomenės problemomis.

Tai nuostabu. Dar kartą primenu, kad visa tai nėra svetima Dievo planui. Jūsų žmogiškasis pašaukimas yra jūsų dieviškojo pašaukimo dalis. Ir net labai svarbi jo dalis. Štai kodėl, siekdami šventumo ir drauge prisidėdami prie aplinkinių pašventinimo, jūs turite pašventinti savo darbą bei aplinką, savo profesiją arba amatą, kurie ypač veikia jūsų žmogiškąją asmenybę, formuoja jūsų būdą gyventi pasaulyje. Turite pašventinti savo namus, šeimą ir savo šalį, kurioje gimėte ir kurią mylite.

Darbas yra neatskiriama žmogaus gyvenimo žemėje dalis. Jam būdingos nuolatinės pastangos, nuovargis, išsekimas – šie kentėjimo ir kovos ženklai, lydintys žmogiškąją egzistenciją, išryškina nuodėmes ir parodo atpirkimo poreikį. Tačiau pats savaime darbas nėra nei bausmė, nei prakeikimas: šitaip kalbantys nėra gerai išstudijavę Šventojo Rašto.

Laikas mums, krikščionims, imti labai aiškiai teigti, jog darbas yra Dievo dovana, ir nėra prasmės rūšiuoti žmones pagal jų užsiėmimą, lyg vieni darbai būtų kilnesni už kitus. Apskritai visi darbai liudija žmogaus orumą, jo viešpatavimą Dievo kūrinijoje. Darbas yra galimybė tobulinti savo asmenybę. Tai vienybės ryšys su kitais, būdas išlaikyti šeimą, priemonė padėti tobulinti visuomenę, kurioje mes gyvename, ir pastanga prisidėti prie žmonijos pažangos.

Krikščioniui horizontai prasiplečia ir pagilėja, nes dirbdamas jis dalyvauja Dievo kūrybiniame darbe. Sukūręs pirmuosius žmones ir juos palaiminęs, Dievas tarė: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams ir visiems žemėje judantiems gyvūnams.“¹⁴ Dar daugiau – nuo to laiko, kai Kristus ėmėsi dirbti, darbas tapo atpirkimo ir išgelbėjimo priemone. Jis nebėra vien būtinas žmogaus gyvenimo dėmuo, jis tapo keliu į šventumą – tai tikrovė, kurią reikia pašventinti ir kuri pati teikia šventumo.

Reikėtų prisiminti, jog darbo didingumas grindžiamas meile. Didžioji žmogaus privilegija yra sugebėjimas mylėti ir peržengti trumpalaikius bei greitai praeinančius dalykus. Žmogus gali mylėti kitus Dievo kūrinius, tvirtai ištarti „aš“ ir „tu“. Jis gali mylėti Dievą, kuris atveria mums dangaus vartus, padaro mus savo šeimos nariais ir leidžia mums su Juo kalbėtis draugiškai, akis į akį.

Štai kodėl žmogus neprivalo apsiriboti medžiagine gamyba. Darbas gimsta iš meilės, atskleidžia meilę ir yra nukreiptas į meilę. Mes atpažįstame Dievą ne vien gamtos stebukluose, bet taip pat dirbdami ir stengdamiesi. Taigi darbas tampa malda ir padėka, nes mes žinome, jog Dievas leido mums atsirasti šioje žemėje todėl, kad Jis mus myli ir kad mes esame Jo pažadų paveldėtojai. Mums buvo teisingai pasakyta: „Ar valgote, ar geriate, ar šiaip ką darote, visa darykite Dievo garbei.“¹⁵

Profesinis darbas taip pat yra apaštalavimas, galimybė tarnauti kitiems, atskleisti jiems Kristų ir vesti juos pas Dievą Tėvą. Visa tai yra meilės gausa, Šventosios Dvasios liejama į mūsų širdis. Kai šventasis Paulius aiškino efeziečiams, kaip atsivertimas į krikščionybę turėtų paveikti jų gyvenimą, vienas iš pasakymų buvo toks: „Kas vogdavo, tegu nebevagia, bet imasi triūso, dirbdamas savo rankomis gerą darbą, kad turėtų iš ko padėti stokojančiam.“¹⁶ Žmonėms reikia žemiškos duonos palaikyti savo gyvybę žemėje; jiems taip pat reikia dangaus duonos apšviesti protus ir uždegti širdis. Per savo darbo patirtis ir iniciatyvas, pokalbius ir santykius su kitais, galite ir turite įgyvendinti šį apaštališką priesaką.

Jeigu dirbsime su tokia nuostata, mūsų gyvenimas, kad ir kupinas žmogiškai realybei būdingų netobulumų, bus dangiškos šlovės nuojauta. Nuojauta bendrystės su Dievu ir Jo šventaisiais danguje, kur viską valdo meilė, atsidavimas, ištikimybė, draugystė ir džiaugsmas. Jūsų paprastas profesinis darbas taps tikra, tvirta ir kilnia realybe, kuriančia tikrą krikščionišką gyvenimą ir apvaisinančia jį Kristaus malone.

Profesiniame darbe, atliekamame Dievo artumoje, ims veikti tikėjimas, viltis ir krikščioniška meilė. Įvairūs atsitikimai jūsų darbe, užmegzti žmogiški ryšiai, iškylančios problemos teiks peno jūsų maldoms. Siekis gerai atlikti savo kasdienes pareigas suteiks galimybę pajusti kryžių, kuris yra svarbus kiekvienam krikščioniui. Pajutę savo silpnumą ir klaidas, visada iškylančias žmogiškoje veikloje, įgausite daugiau tikrovės pojūčio, nuolankumo ir geriau suprasite kitus. Sėkmės ir džiaugsmai įkvėps jus dėkoti ir padės suprasti, kad gyvenate ne sau, o tam, kad tarnautumėte kitiems žmonėms ir Dievui.

Jeigu norite būti naudingi – tarnaukite

Norint pašventinti savo profesiją ar darbą, pirmiausia reikia iš tiesų gerai žmogiškai ir antgamtiškai dirbti. Ta proga norėčiau sąmoningai priminti vieną istoriją iš apokrifų evangelijų: „Jėzaus tėvas, būdamas dailidė, darė arklus ir pakinktus. Kartą vienas svarbus asmuo paprašė jo pagaminti lovą. Tačiau atsitiko taip, kad viena iš lovos kojų buvo trumpesnė už kitą, tad Juozapas nežinojo, ką čia padarius. Tuomet vaikelis Jėzus tarė savo tėvui: „Paguldyk abi kojų lazdas ant žemės ir sulygink jų vieną galą.“ Juozapas taip ir padarė. Jėzus atsistojo kitame gale, paėmė trumpesnį medinės kojos galą ir patempė už jo, kol šis susilygino su antruoju. Juozapas didžiai stebėjosi šiuo stebuklu, mylavo ir bučiavo vaiką, sakydamas: „Koks aš laimingas, kad Dievas pasiuntė man šį Vaikelį!“¹⁷

Juozapas Dievui už tai nedėkotų ir šitaip niekada nedirbtų. Jis neieškojo lengvų sprendimų ir tuščių stebuklų, nes buvo atkaklus, negailėjo savų pastangų, o kai reikėjo, pasirodydavo labai išradingas. Krikščionis žino, kad Dievas daro stebuklus, kad Jis darė juos prieš daugelį šimtmečių ir tebedaro dabar, nes non est abbreviata manus Domini¹⁸ – Dievo jėga nemažėja.

Stebuklai yra gelbstinčios Dievo galios ženklas. Jie nėra kompetencijos stokos pagydymas arba būdas pasilengvinti gyvenimą. „Stebuklas“, kurio iš jūsų prašo Dievas, yra krikščioniškasis ir dieviškasis pašaukimas pašventinant kasdienį savo darbą: stebuklas yra su meile atliekamo kasdienio darbo proza, virstanti didvyriška poezija. Dievas tikisi iš jūsų atsakingo apaštališko uolumo ir gero savo darbo išmanymo.

Taigi štai kas yra jūsų darbo moto: jeigu norite būti naudingi – tarnaukite. Visų pirma, norint gerai visa atlikti, reikia mokėti tinkamai pabaigti. Netikiu gerais ketinimais to, kuris nesiekia reikiamų profesinių žinių, kad galėtų tinkamai įvykdyti jam patikėtus uždavinius. Nepakanka norėti daryti gerai, turime mokėti gerai daryti. Ir jeigu šis mūsų troškimas tikras, jis reikš visas įmanomas pastangas siekiant viską pabaigti iki galo ir šitaip žmogiškai tobulėti.

Žmogiškasis naudingumas, darbo atlikimo technika ir išmanymas turi pasižymėti tarnystės dvasia, siekiu prisidėti prie kitų žmonių gerovės – savybe, kuri buvo kertinė dirbančiam šventajam Juozapui ir turėtų būti svarbiausia kiekvienam krikščioniui. Juk Juozapas dirbdamas nesiekė susireikšminti, nors jo aktyvumas leido tapti brandžia ir įtaigia asmenybe. Dirbdamas Patriarchas vykdė Dievo valią, galvojo apie savus žmones, apie Jėzų ir Mariją, ir apie visus mažo Nazareto miesto gyventojus, taigi dirbo jų visų labui.

Juozapas buvo vienas iš nedaugelio Nazareto amatininkų, galbūt net vienintelis. Greičiausiai jis buvo stalius. Tačiau, kaip paprastai būna kaimuose, jo dėmesio reikėjo ir kitur: suremontuoti neveikiantį malūną arba, artėjant žiemai, pataisyti stogo čerpes. Be abejo, Juozapas žinojo, kaip sunkiomis situacijomis gerai atliekamu darbu pagelbėti žmonėms. Jo nuovokus darbas buvo tarnystė kitų labui. Ir tuomet daugelio miestelio šeimų gyvenimas tapo mielesnis. Šypsena, geru žodžiu arba tiesiog trumpu, neva nereikšmingu posakiu Juozapas galėjo grąžinti tikėjimą ir džiaugsmą jo netekusiems kaimynams.

Kartais už darbą iš neturtingesnių žmonių Juozapas labai mažai tepaimdavo, tik tiek, kad užsakovas jaustų, jog jis bent kažkuo atsimokėjo. Tačiau dažniausiai jo kainos buvo nei per didelės, nei per mažos. Jis mokėjo tiksliai paprašyti tik to, kas teisėtai jam priklausė – ištikimybė Dievui negali versti atsisakyti savo teisių, kurios faktiškai yra ir pareigos. Šventajam Juozapui reikėjo teisingo užmokesčio, nes jo reikėjo išlaikyti šeimą, kurią jam patikėjo Dievas.

Reikalauti savo teisių turime ne dėl savanaudiškų priežasčių. Nemyli teisingumo tas, kuris netrokšta, kad jis būtų vykdomas ir kitų žmonių atžvilgiu. Taip pat klaidinga apsiriboti patogiu religingumu, pamirštant kitų poreikius. Žmogus, kuris siekia būti teisus Dievo akyse, stengsis pagal teisingumą tvarkyti ir santykius su kitais žmonėmis. Ir ne vien dėl Dievo vardo gėrio, bet todėl, kad būti krikščioniu reiškia persiimti visais kilniais žmogiškais siekiais. Perfrazuojant gerai žinomą šv. Jono tekstą¹⁹, galima sakyti, kad žmogus, skelbiantis, jog jis elgiasi teisingai Dievo atžvilgiu, bet taip nesielgiantis su kitais žmonėmis, yra melagis ir jame nėra tiesos.

Drauge su visais krikščionimis buvau laimingas ir labai susijaudinęs tuomet, kai buvo nutarta paskelbti liturginę šventę šventojo Juozapo darbininko garbei. Ši šventė, patvirtinanti dieviškąją darbo vertę, parodo, kaip Bažnyčia teigia pagrindines Evangelijos tiesas, o Dievas nori, kad mes jas deramai apmąstytume, ypač mūsų laikais.

Leiskite man dar kartą pabrėžti šventojo Juozapo gyvenimo natūralumą ir paprastumą, nors daug jau esame apie tai kalbėję kitomis progomis: Juozapas nebuvo nusitolinęs nuo savo kaimynų ir nedarė jokių dirbtinių kliūčių jų santykiams.

Nors kartais ir vertėtų, tačiau nemėgstu kalbėti apie katalikus darbininkus, katalikus inžinierius, katalikus gydytojus ir taip toliau, lyg būtų kalbama apie atskirą gentinę rūšį, lyg katalikai sudarytų mažą, nuo kitų žmonių atsiribojusią grupelę. Tuomet atrodytų, kad tarp katalikų ir likusios visuomenės dalies esti gili praraja. Gerbdamas priešingą nuomonę manau, jog teisingiau kalbėti apie darbininkus, kurie yra katalikai, arba katalikus, kurie yra darbininkai; apie inžinierius, kurie yra katalikai, arba apie katalikus, kurie yra inžinieriai. Nes tikintis ir intelektinį, techninį arba fizinį darbą praktikuojantis žmogus jaučiasi vienybėje su kitais, tokiais pat kaip jis, turinčiais tokias pat teises ir pareigas, tokį pat troškimą tobulėti, tokią pat būtinybę spręsti iškilusias bendras problemas ir jų nevengti.

Pasirengusio šitaip gyventi kataliko kasdienis gyvenimas bus tikėjimo, vilties ir meilės liudijimas: paprastas ir natūralus liudijimas, nereikalaujantis dirbtinio iškilmingumo. Jo gyvenimo vientisumas liudys nuolatinį Bažnyčios buvimą pasaulyje – juk visi katalikai, būdami teisėti išrinktosios Dievo Tautos nariai, ir yra Bažnyčia.

Juozapo ir Jėzaus bendravimas

Man patinka kartoti jaudinantį kreipinį į šventąjį Juozapą, kurį pati Bažnyčia siūlo kaip vieną iš pasiruošimo Mišioms maldų: „Šventasis Juozapai, palaimintas ir laimingas žmogau, kuriam buvo leista regėti ir girdėti Dievą, kurį veltui geidė matyti ir girdėti daugelis karalių, o tu galėjai ne tik Jį regėti ir girdėti, bet ir nešioti Jį ant savo rankų, bučiuoti Jį, rengti Jį ir prižiūrėti, melski už mus.“²⁰ Ši malda padės mums apžvelgti paskutinę temą, kurią norėčiau šiandien aptarti – švelnų Juozapo elgesį su Jėzumi.

Šventajam Juozapui gyvenimas su Jėzumi buvo nuolat pasikartojantis savo pašaukimo įsisąmoninimas. Jau minėjome tuos pirmuosius prieštarų pilnus metus: šlovė ir bėgimas, išminčių didybė ir prakartėlės skurdas, angelų giesmė ir žmonijos tyla. Atėjus metui Kūdikį apipjaustyti šventykloje, Juozapas, nešinas kuklia dviejų balandžiukų auka, išgirsta, kaip Simeonas ir Ona skelbia Jėzų Mesiju. „Kūdikio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie Jį kalbama“²¹, – sako šventasis Lukas. Vėliau, kai Vaikas lieka Marijai ir Juozapui nepažįstamoje Jeruzalėje, kai jie randa Jį po trijų dienų ieškojimo, tas pats evangelistas mums sako, kad „gimdytojai labai nustebo“²².

Juozapas nustebęs. Jis netgi apstulbęs. Dievas pamažu atskleidžia savo planus, o Juozapas stengiasi juos suprasti. Kaip ir kiekviena siela, trokštanti artimai sekti Jėzų, Juozapas greitai supranta negalintis būti tingus ir vien inertiškai pareigingas. Dievui negana to, kad mes sustotume, pasiekę tam tikrą lygį. Jis nenori, kad mes užmigtume ant laurų. Dievas visada prašo daugiau ir Jo keliai – ne žmonių keliai. Šventasis Juozapas geriau negu bet kas kitas prieš jį ar po jo išmoko iš Jėzaus būti budrus, kad atpažintų Dievo stebuklus, gyventų atvira siela bei širdimi.

Nors Juozapas ir mokėsi iš Jėzaus dieviško gyvenimo būdo, drįsčiau pasakyti, kad, žmogiškai kalbant, jis pats daug ko mokė Dievo Sūnų. Man nelabai patinka tas įtėvio vardas, kuriuo kartais vadinamas Juozapas, nes tai gali versti mus galvoti apie Juozapo ir Jėzaus santykius kaip išoriškai šaltus. Iš tiesų mūsų tikėjimas sako, jog jis nebuvo Jo kūniškasis tėvas, bet kūniškumas nėra vienintelė tėvystės rūšis.

„Juozapas – skaitome šventojo Augustino pamoksle, – ne tik pretendavo į jam priklausantį tėvo vardą, bet turėjo į jį didesnę teisę negu bet kas kitas.“ Ir Augustinas dar priduria: „Kokiu būdu jis buvo tėvas? Kuo tyresnė jo tėvystė, tuo gilesne prasme jis buvo tėvas. Kai kas manė, jog jis buvo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus tėvas taip pat, kaip kiti tėvai, kuriems kūniškai gimsta sūnūs ir kurie priima juos kaip ne vien dvasinės meilės vaisius. Štai kodėl šventasis Lukas sako: „Žmonės manė jį esant Jėzaus tėvu“. Kodėl jis sako, kad jie vien manė? Todėl, kad žmogiškas samprotavimas ir svarstymas siekia tai, kas įprasta tarp žmonių. O mūsų Viešpats negimė iš Juozapo sėklos. Ir vis dėlto Mergelė Marija Juozapui pagimdė sūnų iš jo pamaldumo ir meilės, ir tai buvo Dievo Sūnus.“²³

Juozapas mylėjo Jėzų, kaip tėvas myli sūnų, ir rodė Jam savo meilę atiduodamas tai, ką turėjo geriausia. Juozapas rūpinosi Vaiku, kaip jam buvo prisakyta, ir, perduodamas Jam savo profesines žinias, išmokė Jėzų dailidės amato. Taigi Nazareto kaimynai vienodai vadins Juozapą ir Jėzų: faber ir fabri filius²⁴ – dailide ir dailidės sūnumi. Jėzus dirbo dirbtuvėje šalia Juozapo. Koks Juozapas turėjo būti, kokia malonė turėjo veikti per jį, kad jis sugebėtų atlikti Dievo Sūnaus žmogiško auklėjimo uždavinį!

O Jėzus turėjo būti panašus į Juozapą darbo stiliumi, charakterio bruožais, kalbos maniera. Jėzaus realizmas, atidumas smulkmenoms, tai, kaip Jis sėdėjo prie stalo ir laužė duoną, Jo polinkis kasdienėmis situacijomis aiškinti tikėjimo tiesas – visa tai atspindi Jėzaus vaikystę bei jaunystę ir atskleidžia Jo bendravimą su Juozapu.

Neįmanoma ignoruoti šios paslapties subtilumo: Jėzus, būdamas žmogus, kalbėdamas tam tikros Izraelio srities tarme, panašus į dailidę Juozapą, yra ir Dievo Sūnus. Argi kas galėtų ko nors pamokyti Dievą? Bet Jis iš tikro buvo žmogus ir gyveno įprastą gyvenimą: pirma kaip kūdikis, paskui kaip berniukas, padedantis Juozapui dirbtuvėje, pagaliau kaip suaugęs žmogus pačiame jėgų žydėjime. „Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.“²⁵

Žmogiškame gyvenime Juozapas buvo Jėzaus mokytojas, kasdien tauriai ir mylinčiai bendravo su Juo, rūpinosi Juo su džiaugsmingu atsidavimu. Ar tai nepakankama priežastis mums šį teisų žmogų, šį šventąjį Patriarchą, per kurį atsiskleidžia Senojo Testamento tikėjimo viršūnė, laikyti vidinio gyvenimo Mokytoju? Vidinis gyvenimas yra ne kas kita kaip nuolatinis ir nuoširdus tiesioginis bendravimas su Kristumi, siekiant susitapatinti su Juo. O Juozapas mums daug ką gali pasakyti apie Jėzų. Taigi niekad nepamirškite pamaldumo jam: ite ad Joseph²⁶ – eikite pas Juozapą, Senojo Testamento žodžiais, sako krikščioniškoji tradicija.

Vidinio gyvenimo mokytojas, visiškai įsitraukęs į savo darbą darbininkas, nuolat bendraujantis su Jėzumi, ištikimas Dievo tarnas – toks yra Juozapas. Ite ad Joseph. Iš šventojo Juozapo krikščionis išmoksta, ką reiškia priklausyti Dievui, besąlygiškai būnant savo vietoje, pašventinant pasaulį. Bendraukite su Juozapu ir surasite Jėzų. Bendraukite su Juozapu ir rasite Mariją, kuri visada pripildydavo ramybės patraukliąją Nazareto dirbtuvę.