Krikščioniškasis pašaukimas

Prasidėjus liturginiams metams, Mišių įžangos priegiesmis kviečia mus apmąstyti gautąjį pašaukimą, kuriuo iš esmės prasideda mūsų krikščioniškasis gyvenimas: Vias tuas, Domine, demonstra mihi, et semitas tuas edoce me¹. Parodyk man, Viešpatie, savuosius kelius, išmokyk mane takais tavo eiti. Prašome Viešpatį parodyti savo pėdsakus ir vesti, kad priartėtume prie Jo priesakų pilnatvės – krikščioniškosios meilės².

Įsivaizduoju, kad jūs, kaip ir aš, apmąstydami aplinkybes stengtis tikrai gyventi tikėjimu, be galo dėkosite Viešpačiui. Nepasiduodami dirbtiniam nuolankumui, nuoširdžiai įsitikinsite, kad patys niekuo nesame nusipelnę. Įprastai kreiptis į Dievą nuo pat vaikystės mokėmės iš savo krikščionių tėvų. Vėliau mokytojai, draugai ir pažįstami įvairiais būdais padėjo neišleisti iš akiračio Jėzaus Kristaus.

Tačiau pabandyk iš tikro atverti širdį Viešpačiui ir papasakok Jam savo istoriją. Nenorėčiau apibendrinti, bet galbūt vieną dieną draugas, eilinis krikščionis, toks pat kaip ir tu, atvėrė tau tolimus ir naujus, bet tuo pat metu ir senus evangelinius horizontus. Jis tau pasiūlė rimtai sekti Kristų, tapti apaštalų apaštalu. Galbūt tada tu praradai pusiausvyrą bei ramybę ir nebegalėjai jos atgauti, kol nepasakei Dievui „taip“, nes pats to panorėjai. Šis prabudimas ir yra pati antgamtiškiausia priežastis, pripildanti stipraus nuolatinio džiaugsmo, kuris pranyktų, jei tik nusigręžtum nuo Viešpaties.

Nemėgstu kalbėti apie privilegijuotus arba išrinktuosius asmenis. Juos renkasi ir apie juos kalba pats Kristus. Šventajame Rašte šventasis Paulius sako: elegit nos in ipso ante mundi constitutionem ut essemus sancti³ – mus išsirinko jau prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi. Žinau, kad tokios mintys nesukelia tau pasididžiavimo ir neverčia manyti tave esant geresnį už kitus. Šis pasirinkimas glūdi ties mūsų pašaukimo ištakomis, turinčiomis būti mūsų nuolankumo pagrindu. Argi statome paminklus menininko teptukams? Aišku, teptukas prisideda kuriant šedevrus, tačiau visi nuopelnai tenka dailininkui. Mes, krikščionys, esame tik įrankiai pasaulio Kūrėjo, visų žmonių Atpirkėjo, rankose.

Apaštalai – paprasčiausi žmonės

Įgyju drąsos, kai svarstau Evangelijos puslapiuose nuosekliai aprašytą precedentą – būtent pirmųjų dvylikos mokinių pašaukimą. Neskubėdami apmąstykime tai, prašydami šių šventųjų Dievo liudytojų padėti sekti Kristų taip, kaip jie patys sekė. Pagal žmogiškąjį matą tie pirmieji apaštalai, kuriuos didžiai gerbiu ir myliu, neturėjo kuo nors labai pasigirti. Jų socialinė padėtis nebuvo aukšta. Tik Matas, rodos, gyveno pasiturinčiai, bet ir jis viską paliko, kai jį pakvietė Jėzus. Visi kiti buvo paprasčiausi žvejai. Jie šiaip taip vertėsi, stengdamiesi sudurti galą su galu, žvejojo ištisomis naktimis, kad bent prasimaitintų.

Taigi žmogaus socialinis statusas visai nėra svarbus. Apaštalai nebuvo ir išsilavinę: jie nelabai išmanė įvairius dalykus, juo labiau antgamtinius. Netgi paprasčiausi Jėzaus duoti pavyzdžiai ir palyginimai jiems pasirodydavo nesuprantami ir jie kreipdavosi į Mokytoją sakydami: Domine, edissere nobis parabolam⁴ – Viešpatie, paaiškink mums palyginimą. Kai Jėzus kalba apie fariziejų „raugą“, jie pamano, kad Jis priekaištauja nepasiėmus duonos⁵.

Negana to, apaštalai buvo neturtingi, bemoksliai. Jie nebuvo nei labai paprasti, nei atviri – priešingai, jie kartais pasirodydavo net per daug ambicingi. Antai jie dažnai ginčydavosi, kuris užims svarbiausią vietą Kristaus galutinai atkurtoje Izraelio karalystėje. Artinantis Paskutinei vakarienei, pačiu didingiausiu momentu, kai Kristus rengiasi pasiaukoti už visą žmoniją, jie, deja, dėl to karštai ginčijasi⁶.

Tikėjimas? Jo irgi apaštalai turėjo mažai. Jėzus Kristus pats kalba apie tai⁷. Jie matė prikeliamus mirusiuosius, išgydomus ligonius, duonos ir žuvies padauginimą, audros nuraminimą, velnio išvarymą. Šventasis Petras, išrinktas būti vyriausiuoju, vienintelis gyvai pripažįsta: „Tu esi Mesijas, Gyvojo Dievo Sūnus!“⁸ Tačiau drauge šis jo tikėjimas ribojamas menko supratimo, kuris nesulaiko nuo priekaištų Kristui, trokštančiam kentėti ir mirti dėl žmonių atpirkimo. Jėzus tuomet turėjo subarti jį: „Eik šalin šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.“⁹ „Petro mąstymas buvo pernelyg žmogiškas, – komentuoja šventasis Jonas Auksaburnis, – ir todėl jis mano, kad Kristaus kančia ir mirtis neverta Jo, kad tai kažkas apgailėtino. Todėl Jėzus kaltina jį sakydamas: ne, kentėjimai manęs nežemina; tu taip manai dėl to, kad tavo protas ribojamas žmogiškojo mąstymo.“¹⁰

Tad argi šie menko tikėjimo žmonės išsiskyrė iš kitų didele meile Kristui? Be abejo, apaštalai Jį mylėjo. Bent jau žodžiais. Kartais juos apimdavo entuziazmas: „Eikime ir mes numirti su Juo.“¹¹ Tačiau teismo valandą išsilakstė visi, išskyrus Joną, kuris vienintelis iš tiesų mylėjo ne žodžiais, bet darbais. Tiktai šitą paauglį, jauniausiąjį iš visų apaštalų, galima buvo išvysti šalia Kryžiaus. Kiti apaštalai nedegė šia stipresne už mirtį meilės ugnimi¹².

Tokie buvo Viešpaties pašaukti mokiniai. Tokius juos pasirinko Kristus. Ir tokie jie buvo tol, kol pripildyti Šventosios Dvasios tapo Bažnyčios ramsčiais¹³. Taigi jie buvo paprasti žmonės, kupini trūkumų ir silpnybių, labiau linkę kalbėti, o ne veikti. Ir vis dėlto Jėzus juos pašaukia būti žmonių žvejais¹⁴, prisidėti prie žmonijos išganymo, tapti Dievo malonės tarpininkais.

Panašiai atsitiko ir mums. Tikrai įstengtume rasti savo šeimoje, tarp draugų ir pažįstamų – ką jau kalbėti apie platesnę aplinką – daug vertesnių už save žmonių, kuriuos galėtų pašaukti Kristus. Taip, greta yra daug paprastesnių ir išmintingesnių, įtakingesnių ir svarbesnių, dėkingesnių ir dosnesnių žmonių.

Mąstydamas apie tai, šiek tiek susigėstu. Bet taip pat suprantu, kad žmogiškoji logika neįstengia paaiškinti malonės veikimo. Dievas paprastai nori pasinaudoti netobulais įrankiais, kad būtų aiškiai matomas Jo rankų prisilietimas. Šventasis Paulius su jauduliu prisimena savo pašaukimą: „O visų paskiausiai, lyg ne laiku gimusiam, jis pasirodė ir man. Juk aš esu mažiausias iš apaštalų, nevertas vadintis apaštalu, nes esu persekiojęs Dievo Bažnyčią.“¹⁵ Taip rašo Paulius Tarsietis, kurio asmenybė ir uolumas ypatingai išsiskleidė istorijos eigoje.

Kaip jau minėjau, nieko nesame nusipelnę. Mūsų pašaukimo pamatas kyla iš mūsų pačių menkystės supratimo. Turime suvokti, kad viskas yra Dievo veltui duotos dovanos: ir šviesa, kuri apšviečia mūsų sielas (tai tikėjimas), ir meilė, kuria mylime (antgamtinė meilė), ir troškimas, kuris mus palaiko (viltis). Jeigu liautumėmės augę nuolankumu, greitai pamirštume tikslą, dėl kurio mus išsirinko Dievas: ut essemus sancti – kad siektume asmeninio šventumo.

Būdami nuolankūs galime suprasti visą dieviškojo pašaukimo stebuklą. Kristaus ranka paima mus tarsi kviečius iš lauko, o sėjėjas sužeistame delne sutrina tuos grūdus. Kristaus kraujas nuplauna sėklas ir subrinkina. Tada Viešpats jas išbarsto į vagas, o nugrimzdusios į dirvą ir apmirusios šios sėklos taps gyvenimu, pasidaugins ir atgims tūkstančiais auksinių grūdelių.

Jau išmušė valanda mums pabusti iš miego

Šios dienos Mišių pirmasis skaitinys primena, kad turime priimti šią apaštalinę atsakomybę su nauja dvasia, drąsa ir budrumu. „Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas arčiau negu tuomet, kai įtikėjome. Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais!“¹⁶

Sakysite, kad tai nėra lengva, ir būsite teisūs. Žmogaus priešai – jo šventumo siekio priešai – stengiasi užginti šį naują gyvenimą, sutrukdyti apsiginkluoti Kristaus dvasia. Nerandu geresnio apibūdinimo, kai kalbama apie krikščioniškosios ištikimybės kliūtis, negu šventojo Jono žodžiai: concupiscentia carnis, concupiscencia oculorum et superbia vitae¹⁷ – visa, kas pasaulyje, tėra kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė.

Kūniškasis geidulingumas neapsiriboja vien mūsų polinkiu į netvarkingus impulsus. Jis nėra vien seksualinis potraukis, kurį reikia tinkamai nukreipti. Pats savaime jis nėra blogas. Seksualumas yra kilni pašventinama žmogiška tikrovė. Todėl įsidėmėkite: niekada nekalbu apie nepadorumą, bet, priešingai, kalbu apie tyrumą, nes Kristus visiems sako: „palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą.“¹⁸ Dieviškuoju pašaukimu vieni krikščionys turi įgyvendinti šį tyrumą santuokiniame gyvenime. Kiti atsisako žemiškosios meilės, nes yra pašaukiami karštai ir visiškai atsiduoti vien Dievo meilei. Nei vieni, nei kiti nėra juslingumo vergai. Tiek sutuoktiniai, tiek nesusituokusieji turi būti savo kūno ir širdies šeimininkai, kad galėtų nevaržomai atsiduoti kitiems.

Kalbėdamas apie tyrumo dorybę paprastai priduriu būdvardį „šventas“, turėdamas omenyje šventąjį tyrumą. Krikščioniškas tyrumas, šventasis tyrumas – tai ne didžiavimasis jaučiantis esant „švariu“ ir nesuteptu žmogumi. Turime suprasti, kad mūsų kojos molinės¹⁹, nors Dievo malonė kasdien gelbsti nuo priešo spąstų. Tie, kurie rašo arba moko šia vienintele tema, mano manymu, deformuoja krikščioniškumą, nes pamiršta kitas dorybes, tokias svarbias kiekvienam krikščioniui ir apskritai visos visuomenės gyvenimui.

Taigi šventasis tyrumas yra ne vienintelė ir ne pati svarbiausioji krikščioniškoji dorybė. Tačiau ji neišvengiama ir reikalinga, kad išlaikytume kasdienes pastangas atkakliai siekti šventumo. Be tyrumo yra neįmanoma atsiduoti apaštalavimui. Tyrumas yra pasekmė meilės, kuria atsiduodame savo siela ir kūnu, savo vidinėmis galiomis ir juslėmis Kristui. Tyrumas nėra neigimas, priešingai – jis yra džiaugsmingas teigimas.

Jau minėjau, jog kūno geidulingumas nėra vien netvarkingas juslingumas. Tai gali būti tiesiog išglebimas, įkvėpto virpulio stygius, kreipiantis lengviausiu, maloniausiu ir, rodos, trumpiausiu keliu, net atsisakant ištikimybės Dievui.

Šitaip elgiantis reikštų, kad siekiama visiškai paklusti valdingam nuodėmės įstatymui, apie kurį šventasis Paulius mus įspėjo: „taigi randu tokį įstatymą, kad, kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. Juk kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo... Infelix ego homo! Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“²⁰ Tačiau paklausykite apaštalo atsakymo: „Bet ačiū Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų!“²¹ Visada galime ir turime kovoti su kūno geiduliais. Jeigu tik esame nuolankūs, Viešpaties malonei padedant, nugalėsime.

Šventasis Jonas rašo, jog dar vienas mūsų priešas yra akių geismas, šis giliai įsišaknijęs godumas, verčiantis mus branginti tik tai, ką galime paliesti. Tokio geismo apimtos akys yra įsistebeilijusios į žemiškus dalykus ir todėl visiškai aklos antgamtinei tikrovei. Taigi šiuos Šventojo Rašto žodžius galime suprasti ne tik kaip godulį materialiems dalykams, bet ir kaip iškreiptą žvilgsnį, skatinantį mus visa, ką matome aplink – kitus žmones, mūsų gyvenimo ir laikmečio aplinkybes – vertinti grynai žmogiškuoju požiūriu.

Tuomet sielos įžvalga atbunka. Protas skelbiasi esąs pajėgus viską suprasti be Dievo pagalbos. Tai subtili pagunda, kylanti iš intelekto galių, kurias Dievas, Mūsų Tėvas, suteikė žmogui, kad šis galėtų Jį laisvai pažinti ir mylėti. Suviliotas šios pagundos žmogaus protas iškelia save į visatos centrą ir, apimtas savimeilės „būti kaip dievai“²², atsuka nugarą Dievo meilei. Šitaip mūsų egzistencija gali besąlygiškai patekti į rankas trečiojo priešo – superbia vitae – gyvenimo puikybės. Nekalbu tik apie trumpalaikę tuštybę ar savimeilę, turiu omenyje visa apimančią puikybės būseną. Neapgaudinėkime savęs – tai didžiausia iš visų blogybių, kiekvieno mūsų neteisingo žingsnio pagrindas. Kova su puikybe turi būti nuolatinė, nes, kaip kažkas pagrįstai ir išraiškingai yra pasakęs, puikybė išnyksta tik praėjus dvidešimt keturioms valandoms po žmogaus mirties. Būtent tai yra fariziejaus puikybė, kurios Dievas negali pateisinti, nes ji skatina atsiremti į žmogaus pasitenkinimo savimi sieną. Būtent šitoks išdidumas ragina niekinti kitus žmones, valdyti ir skriausti aplinkinius. Nes „Puikybę lydi gėda“²³.

Dievo gailestingumas

Šiandien Advento pradžia. Labai gerai, kad jau apmąstėme šias sielos priešų žabangas: netvarkingą juslingumą ir lengvabūdiškumą, proto užgaidą atmesti Dievą, pasipūtėlišką pasitikėjimą savimi, kuris tiek meilę Dievui, tiek Jo kūriniams padaro nevaisingą. Šios būsenos gali sukelti didžiulę sumaištį. Todėl liturgija ir kviečia mus melsti dieviškojo gailestingumo: „Į tave, Viešpatie, keliu širdį. O, mano Dieve, Tavimi pasitikiu. Neleisk man būti sugėdintam, neleisk mano priešams džiūgauti.“²⁴ – taip meldėmės šventųjų Mišių įžangos priegiesmyje. O per Atnašavimą vėl grįšime prie šios minties: „Juk niekas šlovės nepraranda, kas Tavim viliasi“.

Dabar, kai artėja mūsų išgelbėjimo metas, iš šventojo Pauliaus lūpų girdime paguodą: „kai pasirodė mūsų Gelbėtojo Dievo gerumas ir meilė žmonėms, Jis išgelbėjo mus Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu, tik ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo.“²⁵

Jeigu pasklaidytume Šventąjį Raštą, daugelyje vietų surastume kalbant apie Dievo gailestingumą: jo pilna yra žemė²⁶, jis skirtas visiems Jo vaikams – super omnem carnem²⁷, jis mus apsupa²⁸, eina mūsų priešakyje²⁹, skleidžia visokeriopą pagalbą³⁰, nuolat sutvirtina³¹. Dievas rūpinasi mumis kaip mylintis Tėvas, Jis nuolat prisimena mus dėl savo gailestingumo³², kuris yra „malonus“³³, „didingas kaip debesų gausybė“³⁴.

Jėzus Kristus šitaip glaustai apibendrina visą dieviškojo gailestingumo istoriją: „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo“³⁵. Ir dar Viešpats pasakė: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“³⁶. Dieviškas gailestingumas apreiškiamas daugelyje Evangelijos scenų: tada, kai atleidžiama svetimaujant pagautai nusidėjėlei, palyginimuose apie sūnų palaidūną, apie pražuvusią avį, apie dovanojimą skolininkui, stebuklas prikeliant Najino našlės sūnų iš numirusiųjų³⁷. Kiekgi priežasčių Kristus rado, kad galėtų padaryti šį didį stebuklą vien kaip teisingumo aktą! Juk mirė vienintelis vargšės našlės sūnus, teikęs jos gyvenimui prasmę ir galėjęs padėti jai senatvėje. Tačiau Kristus šį stebuklą padarė ne iš teisingumo, o iš užuojautos, nes Jo širdis buvo sujaudinta žmogiškos kančios.

Kokie turėtume jaustis saugūs, suprasdami Dievo gailestingumą: „Tesušunka, kas trokšta pasigailėjimo, ir Aš, kuris esu visada gailestingas, jo išklausysiu.“³⁸ Tai kvietimas ir pažadas, jog tai bus ištesėta. „Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę gauti pagalbą deramu laiku.“³⁹ Mūsų šventumo priešai bus bejėgiai, nes priekyje mūsų žengs Dievo malonė. O jeigu per savo kaltę ar žmogiškąjį silpnumą sukluptume, Viešpats ateis į pagalbą ir padės atsitiesti: „Tu jau esi išmokęs vengti apsileidimo, šalintis puikybės, augti pamaldumu, nevergauti žemiškiems dalykams, rinktis amžina vietoj laikina. Tačiau, kadangi dėl žmogiškojo silpnumo neįstengiame tvirtai žengti tokiame permainingame pasaulyje, gerasis gydytojas paskyrė vaistų nuo paklydimų, o gailestingasis teisėjas neatėmė iš jūsų vilties, kad bus atleista.“⁴⁰

Atsiliepti Dievui

Šioje Dievo gailestingumo apsuptyje skleidžiasi krikščionio egzistencija. Jo pastangomis kuriama erdvė, kurioje privalu elgtis, kaip dera Dievo vaikui. Kokios gi yra svarbiausios priemonės, norint atsiliepti į šį pašaukimą? Šiandien nurodyčiau dvi, kurios yra lyg gyvosios krikščioniškojo elgesio ašys: vidinis gyvenimas ir doktrininis ugdymas – gilus tikėjimo išmanymas.

Pirmiausia – vidinis gyvenimas. Kaip dar maža tų, kurie iš tiesų tai supranta! Išgirdę apie vidinį gyvenimą, daugelis įsivaizduoja šventovės tamsą ir kažkokių neįprastų zakristijų atmosferą. Daugiau negu ketvirtį amžiaus aiškinu, jog taip nėra. Aš kalbu apie vidinį gyvenimą miesto šurmulyje paprastų krikščionių, neužsisklendusių nuo kitų; krikščionių, sutinkamų gatvėje, darbe, šeimoje ar laisvalaikio metu, ištisą dieną prisimenančių Jėzų. O kas gi tai, jei ne nuolatinės maldos gyvenimas? Argi ne tiesa, kad ir tu esi pajutęs poreikį tiesiog tapti maldos siela, sieki bendrystės su Dievu, savęs sudievinimo? Tai ir yra krikščioniškasis tikėjimas ir šitai visada suprato maldingos sielos: „Tas žmogus tampa Dievu, – rašo Klemensas Aleksandrietis, – kuris myli tai, ką myli Dievas.“⁴¹

Iš pradžių bus sunkoka. Prireiks pastangų, norint kreiptis į Dievą, dėkoti Jam už didžiausią tėvišką atjautą. Nors tai nėra sentimentai, bet po truputį Dievo meilę pajusime tarsi neabejotinus sielos virpesius. Tai mylintis Kristus ateina įkandin mūsų: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiuosi.“⁴² Kaip klostosi tavo maldos gyvenimas? Ar per ištisą dieną nepajunti noro pasišnekėti su Juo ilgiau? Ar nesušnabždi tuomet Jam, kad vėliau pasakysi viską, vėliau apie tai pasikalbėsi?

Tais tik bendrystei su Viešpačiu skirtais momentais mūsų širdys išsiplečia, valia sustiprėja, o protas malonės veikimu žmogiškąją tikrovę pripildo antgamtinio turinio. Visa tai sukelia aiškius praktinius pasiryžimus: troškimą pagerinti savo elgesį, jautriai ir meiliai bendrauti su visais žmonėmis, o krikščioniškoje kovoje už meilę ir ramybę grumtis taip, kaip tai darytų geras, rezultato siekiantis atletas.

Malda tuomet tampa nepertraukiama, kaip širdies dūžiai, kaip mūsų pulsas. Be tokios tiesioginės akistatos su Dievu negali būti kontempliatyvaus gyvenimo. O be kontempliatyvaus gyvenimo mūsų darbas Kristui beveik nieko nevertas, nes, jei Viešpats namo nestato, tuščiai statytojai vargsta⁴³.

Apsimarinimas – tarsi gyvenimo druska

Siekdamas šventumo, paprastas krikščionis, ne vienuolis, neatsižada pasaulio, nes pasaulis – tai vieta, kurioje jis susitinka Kristų. Jam nereikia abito ar kokių nors kitokių išorinių skiriamųjų ženklų. Visi jo pasišventimo ženklai yra vidiniai: gyvenimas Dievo akivaizdoje ir apsimarinimo dvasia. Iš tikrųjų tėra tik vienas dalykas, nes apsimarinimas yra ne kas kita, kaip juslių malda.

Krikščioniškasis pašaukimas – tai pašaukimas aukotis, atgailauti ir išpirkti kaltę. Turime išpirkti savo kaltes – juk tiek kartų esame nusigręžę nuo Dievo veido! – taip pat ir visos žmonijos nuodėmes. Turime nė kiek neatsilikdami sekti įkandin Kristaus, „visuomet nešiodami savo kūne Jėzaus merdėjimą“, Jo pasiaukojimą, Jo nusižeminimą ant Kryžiaus, „kad ir Jėzaus gyvybė apsireikštų mūsų kūne“⁴⁴. Mūsų kelias yra aukojimosi kelias. Šitaip aukodamiesi įgyjame gaudium cum pace – džiaugsmą ir ramybę.

Į pasaulį nežvelgiame liūdnai. Anksčiau kai kurie šventųjų biografai, aprašydami Dievo tarnų gyvenimą, norėjo bet kokia kaina pabrėžti neįprastus dalykus, lydinčius šventuosius nuo ankstyviausių lopšio dienų. Šitaip jie greičiausiai netyčia bus padarę krikščioniškajai katechezei meškos paslaugą. Antai pasakojama, kad šventieji kūdikystėje neverkę arba atgailos dvasioje atsisakydavę penktadieniais motinos pieno... Bet juk mes, ir tu, ir aš, atėjome į šį pasaulį, kaip Dievas buvo numatęs, rėkdami ir godžiai maitinomės motinos pienu, visiškai nepaisydami jokių Gavėnių ar pasninkų…

Dabar visą parą nuolat pasikartojančioje kasdienybėje su Dievo pagalba išmokome pajusti spatium verae poenitentiae – tikrą atgailą. Būtent tokiomis akimirkomis pasiryžome emendatio vitae – pataisyti savo gyvenimą. Tai yra pasiruošimas priimti Dievo malonę ir Šventosios Dvasios įkvėpimus sieloje. O su šia malone, kartoju, aplanko gaudium cum pace – džiaugsmas, ramybė ir ištvermė kelyje⁴⁵.

Apsimarinimas yra mūsų gyvenimo druska. O geriausias apsimarinimas yra tas, kuris per mažus dienos reikalus nugali kūno geismus, akių geismus ir gyvenimo puikybę. Tai apsimarinimas, kuris nekenkia kitiems, bet, priešingai, padeda mums būti jautresniems, supratingesniems ir atviresniems bendraujant su kitais. Nesi apsimarinęs, jeigu esi priekabus, jeigu nuolat galvoji tik apie save, jeigu žemini kitus, jeigu nesugebi atsisakyti to, kas nereikalinga ar kartais nėra būtina, jeigu puoli į neviltį, kai tik kas nors atsitinka ne taip, kaip tikėjaisi. Kita vertus, jau esi apsimarinęs, jeigu sugebi tapti „visiems viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kurie išsigelbėtų“⁴⁶.

Tikėjimas ir protas

Maldos ir atgailos gyvenimas, dieviškosios vaikystės suvokimas padaro mus itin pamaldžiais krikščionimis, tarsi mažyčiais vaikais Dievo atžvilgiu. Tikėjimas yra vaikų dorybė. Kad vaikas visiškai atsiduotų tėvo globai, jam reikia būti ir jaustis mažu ir bejėgiu. Daug mąsčiau apie šį dvasinės kūdikystės gyvenimą, kuris neprieštarauja tvirtybei, nes reikalauja stiprios valios, užgrūdintos brandos, atviro ir tvirto charakterio.

Taigi, būkime pamaldūs, pamaldūs kaip vaikai, tačiau nebūkime it nemokšos. Todėl kiekvienas pagal savo galimybes turėtų rimtai ir giliai studijuoti tikėjimą, tai yra teologiją. Vadinasi, reikia ir vaikiško pamaldumo, ir tikros teologinės doktrinos.

Potraukis siekti teologinių žinių, perteikiančių tvirtą krikščionišką mokymą, pirmiausia kyla iš troškimo pažinti ir mylėti Dievą. Tuo pačiu metu jis kyla ir iš esminio tikinčios sielos troškimo suvokti tikrąją pasaulio – Kūrėjo kūrinio – prasmę. Kai kurie žmonės, monotoniškai tarškėdami it sugedusios plokštelės, stengiasi kurti bemaž įsivaizduojamą plyšį tarp tikėjimo ir mokslo, tarp žmogiškojo pažinimo ir dieviškojo apreiškimo. Tačiau toks neatitikimas galėtų kilti – ir vien tik išoriškai – dėl galimos terminų painiavos.

Jeigu pasaulis yra iš Dievo, jeigu Jis sukūrė žmogų pagal savo paveikslą bei panašumą⁴⁷ ir suteikė jam savo dieviškosios šviesos kibirkštį, mūsų žmogiškojo intelekto uždavinys turėtų būti atskleisti visų daiktų prigimtyje įkūnytą dieviškąją prasmę, net jeigu tai pasiekiama tik itin sunkiai. Tikėjimo šviesoje taip pat galime suvokti visų dalykų antgamtinę prasmę, atsirandančią iš mūsų pakylėjimo pagal Dievo malonės dėsningumus. Niekados nebijokime tobulinti žmogiškojo žinojimo, nes visos rimtos intelektinės pastangos yra nukreiptos į tiesą. O Kristus pasakė: Ego sum veritas⁴⁸ – Aš esu tiesa.

Krikščionis turi alkte alkti žinojimo. Viskas – nuo pačių abstrakčiausių dalykų iki paprastų praktinių darbų – gali ir turi vesti Dievo link. Juk nėra tokios žmogiškos veiklos, kuri negalėtų įgauti šventumo matmens, kuri nebūtų puiki proga tapti šventesniam ir bendradarbiauti su Dievu dėl kitų žmonių – savo bendradarbių – šventumo. Kristaus sekėjų šviesa neturi būti slepiama kur nors slėniuose, bet užkelta į kalno viršūnes, kad žmonės „matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje.“⁴⁹

Šitaip dirbti reikštų melstis. Šitaip mokytis – melstis. Taip tyrinėti – taip pat reikštų melstis. Mes visuomet darome tą patį, nes viskas gali būti malda, visokeriopa veikla gali ir turi mus vesti Dievo link, nuo ryto iki vakaro palaikyti mūsų santykius su Juo. Bet koks garbingas darbas gali būti malda, o visi malda paversti darbai ir yra apaštalavimas. Šitaip sieloje susikuria stipri ir paprasta gyvenimo vienovė.

Adventas – vilties metas

Nebenoriu daugiau kalbėti šį pirmąjį Advento sekmadienį, kai pradedame skaičiuoti dienas, skiriančias nuo mūsų Išganytojo gimimo. Jau aptarėme savo krikščioniškojo pašaukimo tikrumą: Viešpats patikėjo mums misiją patraukti kitas sielas šventumo link, priartinti jas prie Dievo, suvienyti su Bažnyčia, išplėsti Dievo karalystę visose širdyse. Jėzus nori, kad būtume atsidavę, ištikimi, jautrūs, mylintys. Jis nori, kad mes būtume šventi ir labai artimi Dievui.

Iš vienos pusės – puikybė ir geidulingumas, nuobodulys ir egoizmas. Iš kitos – meilė ir atsidavimas, gailestingumas ir nuolankumas, pasiaukojimas ir džiaugsmas. Turi pasirinkti. Esi pašauktas gyventi tikėjimu, viltimi ir meile. Negali siekti žemesnių tikslų, tenkintis vidutiniškumu, izoliuotu gyvenimu.

Kartą mačiau erelį, uždarytą geležiniame narve. Jis buvo purvinas, nušiurusiomis plunksnomis, naguose spaudė gabalą dvėselienos. Tada pagalvojau, kas atsitiktų man, jeigu atsisakyčiau iš Dievo gauto pašaukimo. Buvo gaila to vienišo, įkalinto paukščio, gimusio sklandyti aukštai danguje ir žvelgti į saulę. Mes taip pat galime pakilti į „savo mažytes aukštumas“, mylėti Dievą, tarnauti visiems žmonėms. Tačiau mūsų sielose neturi likti slaptų kertelių, neapšviestų Jėzaus Kristaus šviesos. Turime išmesti iš galvos visus rūpesčius, kurie tolina nuo Jo. Tada Kristus bus tavo prote, tavo lūpose, tavo širdyje, tavo veiksmuose. Šitaip visas tavo gyvenimas – širdis, darbai, protas ir žodžiai – prisipildys Dievo.

Evangelijoje ką tik perskaitėme: „atsitieskite ir pakelkite galvas, nes jūsų išvadavimas arti.“⁵⁰ Advento laikas – tai vilties laikas. Ši plati mūsų krikščioniško pašaukimo panorama, ši gyvenimo vienovė, kurios šerdis yra gyventi Dievo, mūsų Tėvo, akivaizdoje, gali ir turi tapti mūsų kasdienio gyvenimo realybe. Prašyk mūsų Karalienės kartu su manimi, kad tai išsipildytų. Pasistenk įsivaizduoti, kaip Ji praleido šiuos mėnesius, laukdama savo užgimsiančio Sūnaus. Ir mūsų Motina, Švenčiausioji Marija, padarys tave alter Christus, ipse Christus – kitu Kristumi, pačiu Kristumi!